Taigi, važiavau sau ramiai skaitydama knygą, kai į mano vagoną įlipo pora. Jie, sakyčiau, vidutinio amžiaus, man pasirodė, nenoriu nieko įžeisti, iš tų, kurie niekur nedirba ir gyvena iš pašalpų. Atitinkamas buvo ir jų elgesys.
Kalbėjosi juodu garsiai, netrukus ėmė leisti muziką iš telefono, aiškiai girdėjau, kad abu lietuviai. Gryni lietuviai, be jokio net abejotino akcento.
Visas cirkas prasidėjo, kai prie jų priėjo bilietų tikrintojas ir paprašė parodyti bilietus
„Mes ukrainiečiai. O kodėl jie nemokamai važinėja, o mums reikia mokėti. Mes tikri ukrainiečiai, pabėgom iš Ukrainos“, – kaip užsivedę vienas per kitą kalbėjo jiedu.
Aplinkiniai, net ir tie, kurie iki tol jų nepastebėjo, ėmė dairytis ir žiūrėti, kas čia kalba ir kas vyksta. Man net kraujas užvirė nuo tokių nesąmonių!
Netrukus vienas vyras rėžė jiems, kad nenusišnekėtų ir nustotų pavydėti ukrainiečiams. Tūkstančiai jų bėga nuo karo ir mirties, todėl nemokamas bilietas yra mažiausia smulkmena, kas galėtų jiems priklausyti.
Tada jie bandė kažką sakyti, kad juokauja, bet kone visi vagono keleiviai parodė jiems jų vietą – jie buvo žodžiais ir replikomis sugėdinti taip, kad kažin ar dar kada nors bandys meluoti esantys ukrainiečiai.
Ir žinote, aš galvoju, kad čia, mažų mažiausiai, yra šlykštu kalbėti tokias nesąmones! Jau geriau mokėsiu šimtus ir tūkstančius už keliones ir pragyvenimą, kad tik į mano šalyje niekada nebūtų karo!
Autorius: skaitytoja Rasa
