Džinsuotų ilgaplaukių Lietuvoje šiandien - begalės, tačiau tikinčių ir besivadovaujančių hipių kultūros idėjomis jau veik nebeliko... Galbūt todėl, išgirdęs apie fotomenininko Žilvino Jasio mirtį, nesąmoningai pasakiau: „Paskutinio dinozauro, paskutinio hipio netekome“...
„Supratau, kad tiltų atspindžiai - tai mano tiltai, kuriais visą gyvenimą einu. Atspindžiai - fantastiški, labai gražiai žaidžia juose saulės šviesa, šešėliai“, - prieš keletą mėnesių dar sakė menininkas. O šiandien - tais atspindžiais pats ir išėjo, rašo „Respublika“.
Su Žilvinu susipažinau dar pereitame amžiuje, kokiais 1997-aisiais, kai kartu dirbome „Respublikos“ dienraščio redakcijoje. Būdamas kuklus ir į kontempliaciją linkęs žmogus, jis kažkokiu mistiniu būdu vis dėlto sugebėdavo sutraukti visų aplinkinių dėmesį ir būti populiariausias kalbų (o neretai ir apkalbų) objektas.
Na, o „kozirių“ išlikti dėmesio centre jis turėjo daugiau, nei galima įsivaizduoti. Jau anekdotais ir legendomis virtę jo nuotykiai, posakiai... Iki šiol bičiuliams vietoje anekdoto pasakoju nutikimą, kai troleibuse važiuojančiai močiutei sudejavus: „Jėzau, Jėzau...“ Žilvinas švelniai tarė: „Aš ne Jėzus, aš tik į jį panašus“...
Tarp žurnalistų dar nepamirštas ir Žilvino išsiblaškymas, sukeldavęs gana smagių patirčių. Pavyzdžiui, kartą išėjęs fotografuoti Šaolinio meistrų pasirodymo jis supainiojo renginio vietos adresą ir nuėjo tiesiai į Operos ir baleto teatrą, kur buvo rodoma „Žizel“. O suklydęs suprato tik po pirmojo baleto veiksmo.
Et, garsėjo jis viskuo - ir savo kartais aplinkinius šiurpinančia hipiška laisve (kad ir tuo, jog į redakciją kartais atsinešdavo miegmaišį, o paklaustas, kodėl ketina darbe nakvoti, atsakydavo: „Taigi ten - šildomos grindys“), ir savo originaliu, kiek netikėtu požiūriu į žmonių santykius, į pasaulio chaosą, į turtą, į meną (nuo paauglystės jis kasmet keliems mėnesiams išvažiuodavo pagyventi pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą į Paberžę, veik nebendraudamas su žmonėmis), ir neginčytinu talentu fotografuoti - pamatyti tai, kas nuo daugelio akių paslėpta...
Jo planuose nebuvo mirties. Ketino pasimanęs kiek pinigų pradėti tapyti, rengti parodas, fotografuoti angelus...
Dabar jau taip ir liks - nefotografuoti angelai, netapytos drobės, nesutvarkyti archyvai... Dabar jau galima sakyti, kad visą gyvenimą jis liko ištikimas gėlių vaikų idėjoms. Na, o vietoj kūrėjo ir asmenybės reziumė tegu dar kartą nuskamba paties Žilvino apie save pasakyti žodžiai:
„Pažįstu begales menininkų, nuėjusių į verslus, į komercines struktūras - man taip niekada nenutiks. Kaip buvau hipis, taip ir likau, nors man - 43-eji. Gėlių vaikų idėjos vis dar savos, o sieloje man – amžinai aštuoniolika“.
Rimvydas Stankevičius
