Už gabalėlį žalvario - pusė kiaulės!..
Kaunietis Algimantas Bartaška - profesionalus graveris ir juvelyras. Šiuo paslaptingu, nepaprasto kruopštumo ir atidumo reikalaujančiu amatu ponas Algimantas užsiima nuo 1969 metų. Jo atliktų užsakymų sąrašuose - sveikinimo tekstų išgraviravimas patiems garbingiausiems šalies žmonėms: Jų Eminencijoms prezidentams Algirdui Brazauskui ir Valdui Adamkui, turtingiausiam Lietuvos gyventojui pramonininkų konfederacijos prezidentui Bronislovui Lubiui, meno ir sporto veteranams, kitoms įžymybėms... Anais laikais, kai Lietuva dar priklausė Sovietų Sąjungai ir buvo madingos vietinių "klapčiukų" dovanos Maskvoje sėdėjusiai "grietinėlei", ponui Algimantui ne kartą teko birzginti sveikinimus SSRS generaliniams sekretoriams Leonidui Brežnevui, Michailui Gorbačiovui, SSKP CK nariams, ministrams, kosmonautams ir kt.
Papūtus laisvės vėjams ir atsivėrus galimybėms lietuvaičiams nukakti į užatlantę, pasipylė užsakymai išgraviruoti sveikinimo žodžius, skirtus žymiems Amerikos lietuviams ir jų užsieniečiams draugams... Tiek lietuvių, tiek rusų, anglų ar kitomis užsienio kalbomis...
- Dar nieko neteko rašyti Rolandui Paksui, - nusišypso Algimantas Bartaška, - bet, tikiuosi, greitai tokį užsakymą gausiu...
bet, tikiuosi, greitai tokį užsakymą gausiu...
- O nuo ko gi viskas prasidėjo? Nejau vieną gražią dieną nusprendėte tapti graveriu-juvelyru ir viskas toliau klojosi kaip sviestu patepta?
- Polinkį į meną pajutau, kai dar nėjau į mokyklą. Nuo šešerių metukų pradėjau kasdien daug piešti, braižyti, stengiausi rašyti dailiu šriftu... Baigęs vaikų dailės mokyklą, vėliau mokslus tęsiau tuometinio Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame fakultete, studijavau interjerą ir įrengimus - meno kryptį, artimą architektūrai... Iš tikrųjų, gali turėti visokiausių planų, tačiau norint tapti graveriu ar juvelyru nepakanka gerų norų - būtina turėti ir dar vieną labai svarbų dalyką. Dievo dovaną - pašaukimą...
- Ar tai reiškia, jog patyrimas graveriui ar juvelyrui nėra aktualu?
- Ir tai labai svarbu. Aš, pavyzdžiui, šio amato intensyviai pradėjau mokytis, kai įsidarbinau "Žaibo" įmonėje, o vėliau be galo daug vertingų patarimų ir pamokymų gavau iš šviesios atminties žymiausių šalies juvelyrų kauniečių Edvardo Kelbausko ( jis juvelyro amato mokėsi Argentinoje, ten ilgą laiką ir dirbo) bei Kazimiero Zvalinsko (pastarasis juvelyro darbo paslapčių sėmėsi cariniame Sankt Peterburge, o dar "prie Smetonos" sugrįžęs į Lietuvą, Kaune, Laisvės alėjoje, įkūrė juvelyrines dirbtuves), su kuriais teko laimė ilgą laiką dirbti kartu ir, žinoma, iš jų mokytis, mokytis...
- Graveris, kaip sakoma, turi "primušti ranką" rašydamas šriftu, o kokiomis darbinėmis savybėmis turėtų pasižymėti juvelyras?
- Kruopštumas, kruopštumas ir dar kartą kruopštumas. Strakalas makalas šio darbo nepadirbtų, nes kartais reikia keliasdešimt kartų atlikti tą patį veiksmą su pincetu, lydyti perlydyti. Mintyse nesyk ištari tiradą garsiai neįvardijamų žodžių, kol pavyksta išgauti tai, ką įsivaizduoji savo mintyse, reginiuose. Beje, yra dviejų rūšių juvelyrai - menininkai ir atlikėjai. Pirmieji kuria originalius, vienetinius, etaloninius meno kūrinius, o antrieji daugiausia užsiima vadinamąja masine gamyba. Aš save priskirčiau prie pirmųjų...
- Ar niekada neskaičiavote, kiek šimtų gramų aukso per tuos 33 juvelyro darbo metus lietė jūsų rankos?
- Tiksliau būtų klausti, kiek kilogramų... Jų buvo ne vienas ir ne du... Prieš kurį laiką tarp naujųjų lietuvių buvo labai madinga nešioti masyvias auksines kaklo grandinėles. Man yra tekę gaminti 200 gramų svorio ir dar sunkesnes... Tiesa, pastaraisiais metais ši mada pamažu nuslūgo... Per šį laiką esu išgraviravęs daugiau nei pusketvirto tūkstančio porų vestuvinių žiedų.
- Kokį brangiausią užsakymą teko atlikti?
- Hm... (ilgai galvoja - V. G.). Sunku prisiminti, bet, kaip minėjau, masyvių auksinių grandinėlių bumo laikais tokių šimtus litų kainuojančių užsakymų būdavo gana daug...
- O kokio metalo papuošalus labiau mėgsta dabartinės ponios ir panelės - auksinius ar sidabrinius?
- Gal "fifti-fifti". Manau, tai mados reikalas. Tarybiniais laikais sidabro visai nevertino, tiesiog išmesdavo, o vėliau jis tapo madingesnis už auksą.
- Ar sidabro papuošalų gaminimo kaina yra mažesnė už aukso?
- Deja, ne. Juk darbo įdedame vienodai, tai kodėl turėtų skirtis kaina?
- O ar ilgai trunka padaryti vidutinio sudėtingumo žiedelį?
- Nuo vienos dienos iki savaitės! O daugiausia laiko užima mąstymas, projekto sukūrimas - gali kurti ir visą mėnesį! Be to, daug kas priklauso ir nuo nusiteikimo, vidinės būsenos. Susipykus su žmona geriau nepradėti dirbti...
- Sakot, ir taip gali būti? Bet žmona turbūt neturi už ką pykti - juvelyras vyras originaliais papuošalais ją išpuošęs nuo galvos iki kojų?
- Aišku, kai ką gražaus Marijai esu pagaminęs. Kur dingsi? Dar iš namų išvarys... Tačiau negalėčiau pasigirti, kad ją šioje srityje labai lepinu.
- O save? Vaikus?
- Pats nelabai mėgstu nešioti papuošalus. Štai turiu savo gamybos auksinį žiedelį, kuris jau kaip reikiant padilęs, verkiant prašosi restauruojamas - vis neprisiruošiu... Sūnus irgi ne iš puošeivų... Vaikaičiams, teisybė, po sidabrinį žieduką jau esu padaręs. Reikės paskubėti padaryti kai ką daugiau - laikas juk negailestingas, senstu...
- Ar sūnus nebandė sekti tėvo pėdomis? Gal giminėje yra ir daugiau juvelyrų, menininkų?
- Sūnų, teisybė, bandžiau "padaryti" juvelyru, bet nelabai kas išėjo. Tas ilgas ir nuobodus krapštymasis - ne jam... Deja, giminėje toks esu tik aš vienas. Esu girdėjęs, kad polinkį į meną turėjo prosenelis - gal į jį ir atsigimiau?
- Daug kas mano, kad juvelyro darbas - labai "baltas"...
- Aš manau priešingai: juodas - ne baltas! Tiesiogine to žodžio prasme! Rankų odą pavyksta "atšveisti" tik atostogų gale - po poliravimo darbų pirštai pasidaro juodi kaip negro, į odos griovelius įsitrynusį metalą išplauti būna labai sunku...
- Tai gal dėl to moterys šiuo amatu nesigundo? Kiek teko matyti, prie stalų palinkę tik juvelyrai vyrai...
- Žinoma, argi moters kantrybei toks darbas! (Juokiasi - V. G.).
- Ar dažnai į jūsų dirbtuvę Simono Daukanto gatvėje užsuka įtartini tipai, pigiai siūlantys pirkti aukso gaminių, kurie gali būti vogti?
- Pasitaiko. Jei matau, kad žmogus auksą nori parduoti verčiamas nepriteklių, perku, bet jei brangų žiedą kište kiša "bomžas" - neprasidedu.
- Jūs turbūt vos užmetęs akį galite pasakyti, ar tai auksinis papuošalas, ar falsifikatas?
- Dažniausiai neapsirinku. Tačiau bet kokiu atveju reikia tikrinti. Kartą iš užsienio grįžęs vairuotojas atnešė parduoti neva auksinę grandinėlę, kurią jam nebrangiai įbruko kažkur Lenkijoje rumunu prisistatęs čigoniškos išvaizdos vyrukas. Paaiškėjo, kad tai paprasčiausias metalas... Kitas žmogelis iš kaimo atvyko su plačiu "auksiniu" žiedu, kurį su į namus užsukusiu nepažįstamu vyriškiu (šis dievagojosi pakliuvęs į didelę bėdą, todėl pigiai išparduodąs savo turtą) prisipažino išmainęs į pusę ką tik papjautos kiaulės. Juk valdžia, girdi, tik ir "karksi", kad aukso vertė kyla... Pasirodo, tai buvo menkavertis vario ir žalvario mišinys, juvelyrų vadinamas "tombaku".
- Iš tikrųjų jau kuris laikas skelbiama, jog aukso vertė kyla visame pasaulyje. O ar Lietuvoje labai išaugusi aukso paklausa?
- Aš to nepatvirtinčiau. Prekybos auksu pagyvėjimo tikrai nejusti - tokių kalbų skleidimu greičiau suinteresuoti prekybininkai... Nematau tikslo investuoti į auksą - juk parduodamas negausi tiek, kiek sumokėjai!
- Daug gražių papuošalų lietuviai parsiveža atostogaudami Vakarų, Pietų Europos kurortuose. Nuo aukso ir sidabro dirbinių lūžta Turkijos parduotuvių lentynos. Teko girdėti, jog gudragalviai turkai gali brangiai pardavinėti ir aukso pakaitalus...
- O kodėl ne? Tie turkai tokie biznieriai, tokie apsukrūs! Ir prabą gali iškalti... Užtat ir sakau, kad bet kurį gaminuką būtinai turi patikrinti specialistas. Galiu patvirtinti iš savo praktikos. Turkijoje pardavinėjami aukso dirbiniai nėra kokybiški, o ir pataisyti sulūžusius ar nutrūkusius gana sunku, nes didžioji dalis gaminių - tuščiaviduriai, tokius labai sunku kokybiškai suvirinti.
- Suvalkietis pasiteirautų, ar juvelyro darbas gerai apmokamas...
- O aš paklausčiau, kieno darbas geriau apmokamas - juvelyro ar statybininko? Greičiausiai statybininko, nes jo darbas greičiau pastebimas - kur kelias savaites krapštytis prie nediduko žiedelio, o kur - mūryti sieną... Nors iš tikrųjų teko girdėti gandus, neva juvelyrai labai turtingi. Aš, pavyzdžiui, tokių nepažįstu. Kita vertus, manau, viskas priklauso nuo to, kiek dirbi. Jei daugiau dirbsi, daugiau ir uždirbsi. Tiesa, pastaruoju metu juvelyrų mieste ne tiek mažai. Kitas dalykas, kokia jų kvalifikacija... Žinoma, kuo Lietuvoje bus daugiau turtingų žmonių, tuo juvelyrams bus geriau...
- Dėkoju jums už pokalbį.
Kalbėjosi Virginija GRIGALIŪNIENĖ
