Rusijos pietuose padvelkė reformų vėjas. Spalio 30 d. Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo sprendimu atleistas Ingušijos Respublikos prezidento pareigas nuo 2002 m. ėjęs buvęs KGB generolas Muratas Ziazikovas. Jau spalio 31 d. į Ingušijos prezidento postą paskirtas naujas Rusijos valdančiajam elitui lojalus jėgos struktūrų atstovas, dabar jau buvęs kariškis, žvalgybininkas Junus Bekas Jevkurovas.
Toks manevras, atspindintis Rusijos valdančiojo elito pasitikėjimą praradusių politinių figūrų keitimo kitomis praktiką, formaliai neturėtų kelti įtarimo. Vis dėlto šiuo atveju krinta į akis naujojo prezidento iškart po paskyrimo pradėtas didelio masto „valymas“ įvairiuose respublikos administracinio aparato lygmenyse.
Jau pirmąją savo darbo dieną J. B. Jevkurovas pasirašė įsaką, kuriuo atleido iš esmės visą respublikos vykdomąją valdžią. Įgaliojimus veikti prarado Ingušijos vyriausybė, prezidento administracija, taip pat sustabdyti gyvenviečių, rajonų, miestų administracijos vadovų įgaliojimai.
Dar po savaitės, lapkričio 9 d., prezidentas užsiminė apie ketinimą pradėti Ingušijos vidaus reikalų sistemos reformą, būtiną šios srities pareigūnų darbo efektyvumui didinti ir tuo pačiu visuomenės pasitikėjimui teisėsauga kelti. Lapkričio 13 d., pristatydamas naujojo Ingušijos ministro pirmininko kandidatūrą, prezidentas pareiškė, kad „jau greitu metu svarbūs pokyčiai laukia visų Respublikos tarnybų, žinybų ir kitų institucijų“.
Tokius drąsius naujojo prezidento politinius žingsnius galima laikyti Rusijoje vis dažniau pasitaikančiu politizuotos „šoko terapijos“, kuria siekiama centrinei šalies valdžiai priimtinų reformų, pavyzdžiu. Žinant pastaruoju metu Ingušijoje susiklosčiusią artimą kritinei padėtį, toks netiesioginis kišimasis į jos vidaus reikalus per Kremliui lojalų „perspektyvų vietininką“ buvo tik laiko klausimas.
Ko siekiama naujojo prezidento įgyvendinamomis reformomis?
Tokiomis aplinkybėmis nesunku nuspėti Kremliaus siekį stiprinti Ingušijoje vykstančių procesų kontrolę pasitelkiant pačios respublikos administracinį aparatą. Svarstant Ingušijos ministro pirmininko kandidatūrą naujasis prezidentas pažymėjo, kad Rašido Gaisanovo įgyta patirtis „padės palaikyti ryšį su centru“. Tokia „antrojo žmogaus“ Ingušijoje pasirinkimo logika verčia manyti, kad ir į žemesniųjų grandžių administracines pareigas bus linkstama skirti Maskvai lojalius pareigūnus.
Sėkminga Ingušijos administracinio aparato reforma šia linkme pirmiausia būtų geopolitiškai naudinga kaip pavykusio Rusijos centrinės valdžios politinio eksperimento pavyzdys, kuriuo remdamasis Kremlius galėtų siekti didinti įtaką ir kituose Rusijos Federacijos subjektuose. Žvelgiant siauriau, tai galėtų tapti ir svariu pagrindu ribojant Čečėnijos ambicijas didinti savo įtaką Rusijos pietuose.
Vienu pirmųjų naujosios Ingušijos administracijos žingsnių šia linkme galima laikyti viešą J. B. Jevkurovo pareiškimą per vizitą Čečėnijoje, kuriuo paneigta Ingušijos ir Čečėnijos susiliejimo į vieną administracinį Rusijos subjektą galimybė. Taip iš esmės užkertamas kelias Čečėnijos valdančiajam elitui perimti tvarkos įvedimo Ingušijoje teisę, taigi – ir šios respublikos įtakos Ingušijoje augimui.
Pradėtomis reformomis taip pat siekiama atkurti valstybinę kontrolę Ingušijoje, praktiškai prarastą prezidento M. Ziazikovo valdymo laikotarpiu. Šioje respublikoje kasdieniu reiškiniu buvo tapę kriminalinių grupuočių susirėmimai, išpuoliai prieš vietos valdžios ar net federalines pajėgas, kaltinimai jėgos struktūrų atstovams žmonių grobimu, nemotyvuotu jėgos naudojimu ir kt. Tokia padėtis gali kelti grėsmę Rusijos politinei vienybei, nes kelia abejonių dėl Rusijos centrinės valdžios gebėjimo suvaldyti maištingus regionus. Ilgainiui tai gali tapti ir reikšminga kliūtimi Rusijai siekiant išlaikyti savo teritorijos vientisumą, todėl susiklosčius palankioms aplinkybėms ši padėtis keistina. Tokiomis aplinkybėmis galima laikyti 2008 metų spalį paaštrėjusį politinį konfliktą Ingušijoje.
Galiausiai išskirtinas dar vienas prezidento pakeitimo tikslas – pažaboti galimą separatistinę veiklą respublikoje. Separatistinių tendencijų slopinimo svarbą Maskvai patvirtina paskutiniais mėnesiais sugriežtėjusi šalies valdančiojo elito kritika M. Ziazikovo režimui dėl nesugebėjimo pažaboti Ingušijoje stiprėjančio pasipriešinimo judėjimo. Ši aplinkybė neabejotinai prisidėjo prie Kremliaus sprendimo prezidento M. Ziazikovo režimą pakeisti kitu. Tikėtina, kad J. B. Jevkurovas, siekdamas išlaikyti savo režimą patrauklų Kremliui, pasipriešinimo pažabojimo klausimui bus linkęs skirti nemenką dėmesį.
Todėl naujojo prezidento jau įgyvendintas reformas galima laikyti tik nedidele dalimi planuojamų pokyčių Ingušijoje.
Tolesnės pradėto reformų proceso perspektyvos
Naujojo Ingušijos prezidento pradėtas politinių reformų procesas gali užtrukti. Tai lemia kelios priežastys.
Pirma, portalo Newsru.com apžvalgininkų teigimu, reformos šiuo metu „karščiausiu Rusijos tašku“ vadinamoje Ingušijoje pradėtos jos gyventojų nepasitenkinimui M. Ziazikovo režimu pasiekus viršūnę. Todėl įgyvendinamus administracinius pokyčius galima laikyti viena iš būtinų sąlygų stabilumui respublikoje (taigi – ir Rusijos pietuose) įtvirtinti. O tai svarus argumentas Rusijos centrinei valdžiai ir toliau juos remti.
Antra, tikslai, kurių siekiama naujojo režimo pradėtomis reformomis, vargu ar gali būti įgyvendinti per kelias savaites ar mėnesius. Tai yra tęstinis procesas, kurio įgyvendinimo trukmė ir sėkmė pirmiausia priklausys nuo taikomų ir dar ketinamų taikyti priemonių efektyvumo.
Trečia, prieštaringai Ingušijoje vertintą M. Ziazikovą pakeitusi J. B.Jevkurovu, Rusijos centrinė valdžia įgijo dar vieną kozirį. Pirmiausia tai yra charizminė figūra, pagarsėjusi „žygiais“ tiek Rusijoje, tiek ir už jos ribų. Dėl to ir dėl aktyvių ir veržlių J. B. Jevkurovo pastangų keisti iki šiol Ingušijoje įgyvendintą neefektyvią vidaus politiką šį politiką remia didžiuma respublikos gyventojų. Tinkamai sužaidusi šia korta, Rusijos centrinė valdžia gali tikėtis paspartinti priimamų sprendimų praktinio įgyvendinimo procesą. Ar (o jei taip – tai kiek) tai bus efektyvu, parodys laikas.
Miglotais galima laikyti nebent tolesnių reformų turinį, jų mastą ir intensyvumą. Bent jau kol kas naujojo prezidento politiniai sprendimai atrodo spontaniški, neparemti jokia viešai išdėstyta programa, jų turinį pirmiausia lemia ne Ingušijos politiniai poreikiai, o Kremliaus strateginiai interesai regione. Dėl šių priežasčių nuspėti, kokį pavidalą gali įgyti J. B. Jevkurovo pradėtos reformos, šiandien nėra lengva.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
