Naujienų portalas tv3.lt apsilankė Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kur šiuo metu bausmę atlieka iš tuometinio Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus pervežtas H. Daktaras. Per pokalbį Henytė prisiminė, kaip jis buvo priimtas naujoje aplinkoje ir papasakojo, kaip apskritai pasikeitė jo kasdienybė.
H. Daktaras taip pat aprodė patalpas, kuriose šiuo metu gyvena. Tiesa, nors pokyčiai į gerą, Henytė ir toliau nepraranda vilties, kad Pravieniškėse jam neteks kalėti iki mirties. Nors vilties mažai, bet ji, kaip galima suprasti iš H. Daktaro žodžių, iki šiol gyva.
Prieš interviu, kviečiame pamatyti H. Daktaro gyvenimo sąlygos Pravieniškėse – išskirtinėje nuotraukų galerijoje:
Kokie įspūdžiai išlikę persikėlus iš Lukiškių į Pravieniškes?
Nepalyginsi su tuo, kas buvo Lukiškėse. Čia yra kiemelis 20 ant 30 metrų dydžio. Ir gėlės, medžiai auga. Ir kambaryje esame keturiese. Ne vienam tenka sėdėti, yra su kuo pabendrauti. Daugiau žmogiškumo čia.
Tie patys pareigūnas skiriasi. Kalėjime piktesni prižiūrėtojai. Galima pasakyti, kad geriausias Lukiškių kalėjimo pareigūnas čia Pravieniškėse, greičiausia, būtų pats blogiausias. Čia kalba su tavimi kaip su žmogumi. Niekas neužsiima provokacijomis.
Kaip pamenate paskutines dienas Lukiškėse? Gal įvyko kokios nors išleistuvės?
Ne, kokios ten išleistuvės. Kaip tik ten vienas iš viršininkų dieną prieš išvežimą iškvietė ir pasakė, kad jeigu Generalinė prokuratūra neapskųs, tai važiuosi į zoną, o jei tą padarys – pasiliks. Nors paskutinis teismo sprendimas buvo neskundžiamas.
Jis baugino, kad nepaisant to – visko gali būti. Su tavim, Henrikai Daktarai, viskas gali būti įmanoma. Taip pasakė. Tai visą vakarą galvojau, kad tik nieko nenutiktų ir būčiau pervežtas. Man juk kitokie įstatymai galioja.
Ar buvo gaila kažką palikti Lukiškėse? Tarkime, draugus?
Bendravau su Vertelka ir Matijošaičiu. Pažaisdavome šaškėmis, šachmatais, stalo tenisą. Tai jie nebent buvo kalėjimo draugai. Palinkėjo sėkmės ir tuo viskas užsibaigė. Sakė, liūdna bus be manęs. Į savaitę 3-4 kartus susitikdavome. Man gaila buvo juos palikti, jiems – kad išvažiuoju.
Ką galėtumėte daugiau pasakyti apie gyvenimo sąlygas Pravieniškėse?
Patekau į tokią sekciją, kur gyvename keturiese. Vienas kaunietis, kitas iš Elektrėnų, o trečias iš Zarasų. Geri vyrai, eina visi dirbti. Sėdi po 23-25 metus. Geri, normalūs, tvarkingi. Jokių problemų nėra. Aš vyriausias iš visų. Mūsų korpuse sėdime 13. Visi tvarkingi, „dūchų“ nėra, kiekvienas tvarkosi, skalbiasi. Visi susiskirstę darbus. Savaitėmis dirbame.
Maistas panašus kaip ir kalėjime. Ir žuvies, ir varškės, ir pieno duoda. Pajutau laisvę čia. Ten 6 grotos skyrė nuo laisvės, o čia tik vienos grotos. Visiškai kitas jausmas. Maža to, čia dušas nėra ribojamas. Kalėjime galėdavai kartą per savaitę ir tai tik 15 minučių. O čia toks malonumas, kiek nori, tiek maudaisi.
Ar pamenate, kokios buvo reakcijos, kai H. Daktaras atvyko į Pravieniškes?
Ne, nieko panašaus. Esame vis tiek atskirti nuo kitų nuteistųjų. Mus išleidžia į didesnį kiemą valandai laiko pasivaikščioti. Jaunimas tai sako „senelis, pagarba“. Jiems po 20-30 metų. Maloniai sutiko, pagarbiai. Praktiškai visi pažįstami. Aš juos gerbiu ir jie mane gerbia. Man patinka, kad tų žmonių daug.
Ką galėtumėte pasakyti apie nuteistųjų susiskirstymą ir nerašytas įkalinimo įstaigos taisykles?
Žiūrėk, mes čia sėdime atskirti nuo visų. Esame 13 nedideliame korpuse. Jie ten gyvena šimtais. Ypač pirmą kartą patekę. Pas juos gal ir yra ta hierarchija. Čia jaunimo sistema.
Iš Lukiškių persikėlėte į Pravieniškes. Kas toliau, bandysite toliau prasibrauti į laisvę?
Iš tiesų, galvojau, kad Lukiškėse teks ir numirti. Bet dabar atsidūriau čia ir savijauta iškart pagerėjo. Kas žino, gal iki mirties pavyks atsidurti laisvėje. Viltis vis tiek yra. Jei netikėtum, tai iš viso prasmės kažką daryti nebūtų.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Troike jau nebeturi ką rašyti !?
