Įpročius keičia lėtai
Tikriausiai nėra namų, kuriuose neatsirastų senos buitinės įrangos: viryklės, šaldytuvo, skalbyklės, mikrobangų krosnelės, lygintuvo, kompiuterio ir kt. Šių atliekų negalima šveisti į bendrą konteinerį, o mažesnių – į šiukšlių dėžę.
Pasak specialistų, į sąvartynus išmesti ar namuose ardomi elektroniniai prietaisai į aplinką išskiria pavojingų medžiagų: sunkiųjų metalų, ozono sluoksnį ardančių dujų (freonų), nervų sistemą galinčio pažeisti švino, smegenims kenkiančio kadmio. Ypač liūdnų pasekmių žmogaus sveikatai gali turėti vandens telkinius ir dirvožemį užteršiantys tepalai, gyvsidabris.
Nelegaliai elektronines atliekas superkantiems ir ardantiems „verslininkams“ rūpi tik vertingos antrinės žaliavos. Nereikalingas atliekas jie tiesiog išmeta į pamiškes ar sąvartynus.
Sociologai nerimauja, kad žmonės lėtai keičia savo įpročius. Prieš porą metų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad 46 proc. lietuvių kartu su komunalinėmis atliekomis išmeta visas elektronines atliekas, o 13 proc. jas kaupia sandėlyje, garaže ar sode. Vos šiek tiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų elektronines atliekas atiduoda jas perdirbančioms įmonėms.
Reikia tikėtis, kad per tą laiką daugiau gyventojų ausų pasiekė aplinkosaugininkų prašymai saugoti aplinką ir kartu savo sveikatą.
Tačiau elektros ir elektroninės įrangos, baterijų ir akumuliatorių gamintojų ir importuotojų organizacijos (EPA), vienijančios 300 narių, vadovas Mantas Varaška Panevėžyje elektronikos atliekų rūšiavimą ir surinkimą lygina su kur nors sklandančiais gandais.
„2014 metais Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras (PRATC) mums perdavė vos kelias tonas elektroninių atliekų. O už Panevėžį perpus mažesnio Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras – 70 tonų atliekų.
PRATC rezultatai labai gerai parodo elektronikos atliekų surinkimo problemas“, – „Sekundei“ teigė M. Varaška. EPA, kuri neturi teisės supirkti atliekų, stebina ir tai, kad Panevėžyje ir jo rajone per pusmetį sulaukė tik apie 50 iškvietimų į namus išvežti seną buitinę techniką.
Senų baterijų EPA iš miesto išvežė pusę tonos, liuminescencinių lempų – apie 300 kilogramų. Pasak M. Varaškos, palyginti su Lietuvos vidurkiu, skaičiai gana kuklūs.
Jo teigimu, nemokamas atsikratymas atliekomis Panevėžyje smarkiai buksuoja.
„Jeigu savivaldybės nustatytų tvarką, kad įstaigos elektronikos atliekomis privalo atsikratyti per PRATC, neabejoju, kad mes iš to centro išvežtume ne kelias tonas, o kelis šimtus tonų atliekų. Dabar PRATC stovi tuščias, apskritai – koks tai regioninis atliekų tvarkymo centras, jeigu surenka tiek mažai elektronikos atliekų? Gali būti, kad dalis jų patenka į nelegalių verslininkų rankas. O juk kompiuteriai, telefonai, atminties kortelės turi ne tik piniginę, bet ir informacinę vertę. Informaciją iš kietojo disko galima ištrinti tik fiziškai sunaikinus prietaisą“, – kalbėjo M.Varaška.
Pašnekovo teigimu, jeigu tos atliekos patektų tiesiai į PRATC, būtų daugiau garantijų, kad jos būtų sunaikintos legaliai. Be to, savivaldybės galėtų turėti pajamų.
Tačiau gyventojai netektų galimybės užsidirbti iš atliekų. Veikiausiai tai atitinkamai paveiktų ir jų motyvaciją civilizuotai atsikratyti elektroninėmis atliekomis.
M. Varaška sako, kad atsakingas požiūris į aplinką neatsiranda iš karto, jis yra ugdomas nuo mažų dienų. Anot jo, reikalinga aiški ir nuosekli sistema, kuri užtikrintų patogias sąlygas rūšiuoti, ugdytų vartotojo sąmoningumą.
Savivaldybės problemų nemato
PRATC vadovas Arturas Grucė mano, kad yra sukurta gana gera elektronikos atliekų surinkimo sistema. Pasak jo, centro eksploatuojamose aštuoniose stambių gabaritų atliekų aikštelėse kasmet surenkama vis daugiau atliekų. Gerai išplėtotas ir apvažiuojamasis surinkimas. Jis nesutinka, kad tvarką reikėtų keisti. A. Grucė labai abejoja, kad Panevėžyje galėtų klestėti šešėlinis elektronikos atliekų surinkimo verslas. „Gal pavieniai „meistrai“ ir veikia, bet tai tikrai ne masinis reiškinys“, – kalbėjo jis.
Panevėžio savivaldybės Ekologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Valdas Mačikėnas irgi nesupranta, kuo blogi dabar esami trys atliekų atsikratymo būdai. Pasak jo, gyventojams turėtų būti patogu, kad minėtomis atliekomis jie gali atsikratyti keliose miesto vietose įrengtose stambių gabaritų atliekų aikštelėse, buitinės technikos parduotuvėse ir neiškeldami kojos iš namų – atliekų tvarkytojai jas paima tiesiai iš būstų.
Įmonės, mokyklos, darželiai, ligoninės elektroninių atliekų negali mesti į konteinerius. Jos iš atliekų tvarkytojų turi gauti dokumentą, patvirtinantį atidavimo faktą.
Pasak ekologo, kad elektros ir elektronikos atliekų surinkimo sistema funkcionuoja gerai, rodo ir kasmet didėjantys surenkamų daiktų kiekiai.
2010 metais, kai ji dar nebuvo gerai išplėtota, mieste per metus surinkta 41 tona minėtų atliekų, 2012-aisiais – 230 tonų, 2013 metais – 395 tonos.
Aplinkos apsaugos agentūros Taršos ir atliekų tvarkymo apskaitos skyriaus duomenimis, 2010 metais Panevėžyje surinkta 8,2 proc., 2010 metais – 9,4 proc. bendro Lietuvoje surinkto elektros ir elektroninės įrangos atliekų kiekio.
2012 ir 2013 metų duomenys dar tikslinami.
2010 ir 2011 metais už Panevėžį didesniuose Šiauliuose surinkta atitinkamai 1,1 proc. ir 2,7 proc. bendro Lietuvoje surinktų atliekų kiekio. Kiek mažesniame Alytuje – atitinkamai 1,9 proc. ir 3,1 proc. Panevėžio rajono savivaldybės ekologė Sigita Biveinienė irgi tikino, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekos jiems galvos skausmo nekelia.
„Rajone nuolat randame vietų, kuriose žmonės nelegaliai atsikrato mišriomis atliekomis. Tačiau elektroninių atliekų ten neaptinkame. Šios rūšies atliekos turi paklausą. Savininkai jas surinkėjams parduoda arba atiduoda. Juolab kad surinkėjai patys atvyksta į namus“, – paaiškino ekologė.
Linkę parduoti
Antrinių žaliavų supirkimu ir perdirbimu užsiimančios „EMP recycling“ konsultantė vadybininkė Asta Prankienė teigia, kad dalis atliekų vis dėlto nukeliauja į garažėlius, nelegalias metalo supirktuves. Pasak jos, kokie tokio šešėlinio verslo mastai, galima tik spėlioti.
Kad jis egzistuoja, atliekų supirkėjai sprendžia ir iš to, jog žmonės atsikrato iškomplektuota buitine technika.
Pavyzdžiui, šaldytuvai būna be kompresorių, televizoriai sudaužyti.
Įstatymai draudžia supirkti elektronikos prietaisų sudedamąsias dalis, tačiau nelegalams tai nė motais. Jiems rūpi išsiimti aliuminį, varį. O legaliems surinkėjams lieka tai, kas nenaudinga ir pavojinga.
A. Prankienė neigia, kad tarp legalių atliekų surinkėjų yra didelė konkurencija. Ji tikina, kad didžiausi konkurentai yra nelegalai. Pasak jos, kur yra didelis nedarbas, gyventojai gauna mažas pajamas, ten klesti nelegalios supirktuvės ir dirbtuvės minėtoms atliekoms ardyti, nes tai dalies žmonių pragyvenimo šaltinis.
Panevėžio regionas išskirtinis, kad čia nemokamai surenkama labai maža dalis elektronikos atliekų. Minėta bendrovė mieste ir rajone per praėjusių metų devynis mėnesius surinko apie 270 tonų elektronikos atliekų. Iš jų tik apie 10 proc., arba 27 tonos, surinktos nemokamai, 90 proc. atliekų supirkta.
Už atvežtų neiškomplektuotų šaldytuvų ir kitos nenaudojamos buitinės technikos kilogramą gyventojai gauna apie 40 centų. Nesuperkami tik televizoriai ir monitoriai. Už neiškomplektuoto kompiuterio kilogramą galima gauti apie 90 centų.
„Panevėžio miesto ir rajono gyventojai nelinkę naudotis nemokama išvežimo paslauga. Lietuvoje nemokamai surenkama 30 proc., o superkama 70 proc. atliekų“, – pasakojo A. Prankienė.
Antrines žaliavas superkančios bendrovės „Žalvaris“ Panevėžio regiono skyriaus vadovas Egidijus Didžgalvis taip pat sakė, kad daugiau atliekų superkama, o ne už dyką surenkama. Tačiau jis nemano, kad elektronikos atliekų surinkimo rinkoje šešėlis būtų didelis.
Kaip ir yra, taip gerai
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorės Vilmos Karosienės nuomone, elektroninių atliekų surinkimo sistema funkcionuoja gana gerai. Pasak jos, į sąvartynus patenka tik 1 proc. tokių atliekų, tai nėra daug.
Departamento direktorė nemano, kad tokias atliekas reikėtų surinkti tik per regioninius atliekų tvarkymo centrus. Pašnekovės teigimu, savivaldybių pareiga – sudaryti gyventojams sąlygas saugiai, nedarant žalos aplinkai atsikratyti atliekomis, o ne siekti pelno.
„Nesakau, kad dabartinė sistema tobula, problemų yra, tačiau iš esmės ji veikia gana efektyviai“, – mano V. Karosienė.
Tobulins atliekų tvarkymo sistemą
Per metus Lietuvoje kasmet parduodama apie 28 tūkst. tonų įvairios buitinės technikos, surenkama ir sutvarkoma – apie 14 tūkst. tonų.
Ekonominio pakilimo metu, 2008 metais, buvo parduota net 42 tūkst. tonų buitinės technikos, atitinkamai daugiau buvo ir surinkta.
2009-aisiais pardavimas krito perpus, paskui vėl pradėjo augti. Atitinkamai keitėsi ir surenkamų atliekų kiekiai.
Atliekų departamento direktorė V. Karosienė pabrėžė, kad pardavimo kiekis neturi būti adekvatus surinkimo kiekiui. Mat nusipirkę naujos buitinės technikos žmonės nebūtinai išmeta senus prietaisus.
Valstybiniame atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plane numatyta, kad nuo 2016 m. šalyje planuojama surinkti ne mažiau kaip 45 procentus minėtų atliekų, skaičiuojant pagal vidaus rinkai pateiktos elektros ir elektroninės įrangos kiekį.
Kaip rodo Aplinkos ministerijos Atliekų departamento duomenys, šis procentas jau dabar pasiektas – 28 tūkst. tonų buitinės technikos parduota, 14 tūkst. tonų atliekų surinkta.
Nuo 2020 metų planuojama surenkamą šių atliekų dalį didinti dar labiau – mažiausiai iki 65 procentų.
Tam, kad sąvartynuose elektros ir elektroninės įrangos atliekų būtų kuo mažiau, Lietuvoje artimiausius kelerius metus ketinama tobulinti šio tipo atliekų tvarkymo sistemą.
Bus peržiūrėta elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimo, paruošimo naudoti pakartotinai, perdirbimo užduotis gamintojams ir importuotojams.
Visi šios rinkos dalyviai bus raginami siekti, kad elektros ir elektroninės įrangos atliekos, jų dalys ir medžiagos kuo lengviau būtų išardomos ir naudojamos pakartotinai.
Taip pat planuojama griežčiau kontroliuoti elektronikos įrangos atliekų tvarkymo įmones, šios įrangos importuotojus ir eksportuotojus. Faktai
Elektros ir elektronine įranga laikytini visi prietaisai, kuriems veikti reikalingas elektros tinklas, baterijos arba elektromagnetiniai laukai. Taip pat – tie prietaisai, kurie skirti kurti, perduoti, išmatuoti tas sroves bei laukus.
Tai ir skalbyklės, viryklės, šaldytuvai, televizoriai bei monitoriai, įvairi kompiuterių technika, garso įranga bei lygintuvai, skrudintuvai, maišikliai, elektriniai įrankiai, žaislai, šviestuvai, žibintuvėliai bei kt.
Ypač svarbu tinkamai šalinti įrenginius, kuriuose esama šiltnamio efektą sukeliančių dujų bei ozono sluoksnį ardančių medžiagų.
Vartotojai taip pat turėtų itin atidžiai šalinti gyvsidabrio turinčias fluorescensines lempas, fotovoltines plokštes bei smulkiąją elektros ir elektroninę įrangą.
Irdamos aplinkoje šio tipo atliekos pavojingomis medžiagomis teršia vandenį, dirvožemį. Inga Smalskienė
