Mantas LIDEIKIS
Kartais žmonės klausia, už ką juos gyvenimas baudžia. Kodėl užverčia ant pečių sunkesnę našta, nei kitiems, galbūt iš pažiūros ir labiau to vertiems? Panašūs klausimai iškyla ir kaunietei Ritai Lazauskienei, vis dėlto ji sako esanti pasirengusi nešti savo kryžių iki pat galo.
Šuo metu 49 metų R. Lazauskienė gyvena viena su savo 27 metų sūnumi Almantu. Vaikinas serga gana sudėtinga psichine liga. Beje, moteris turi dar vieną sūnų. Gintaras 3 metais jaunesnis už Almantą ir, pasak pašnekovės, yra visiškai sveikas. Tačiau ir jis, kaip ir prieš kurį laiką moters vyras, išėjo gyventi kitur. Pasak Ritos, greičiausiai dėl to, kad yra labai sunku sugyventi su Almantu. Nors garsiai šito, žinoma, nė vienas jai nėra pasakęs.
Mįslingi žodžiai
Rita gimė ir visą savo amžių gyvena Kaune. Jos tėvai - inteligentai, rimti žmonės, kitados dėstė viename iš Kauno universitetų. Šiuo metu gyva tik Ritos mama, tačiau ir ji gyvena atskirai.
Ritai gyvenime nieko netrūko. Ji sako nemačiusi vargo, ligų, nebuvę jokių rimtesnių pergyvenimų. Susipažinusi su savo būsimu vyru Tolvydu nė nepagalvojo, kad gyvenime kažkas gali pasikeisti ir ateis toks laikas, kai į viską teks žiūrėti kitu kampu, kitaip mąstyti, kitaip elgtis.
Tuomet jie buvo to paties fakulteto studentai, tik mokėsi skirtinguose kursuose. Tolvydas į Kauną buvo atvykęs iš Šakių rajono. Jo gimtinė - kažkur netoli Lekėčių miestelio. Supažindino juos bendri draugai viename iš studentiškų vakarėlių. Tolvydas iš karto labai patiko Ritai - aukštas, dailus, ilgais garbanotais plaukais, turintis nuostabų balsą ir jų jaunystės laikais tai buvo ypač patrauklu, puikiai grojo gitara. Jis savo dainas dainuodavo jaunimo susibūrimuose, o tai be galo žavėjo jauną ir naivią Ritą. Vaikinui malonios išvaizdos mergina taip pat buvo prie širdies ir jiedu ėmė draugauti.
Maždaug po pusmečio draugystės, vaikščiojimų į pasimatymus, romantiškų studentiškų vakarų Tolvydas ėmė ir pasipiršo Ritai. Anot šios, ji tuomet dar nė nemaniusi tekėti, todėl draugo piršlybos jai buvusios kiek netikėtos, tačiau malonios. Ji juokais atsakiusi, kad jie dar per jauni, ji už jo dabar netekėsianti, tai esą dar per anksti - po poros trejeto metų galbūt ir sutiksianti. Rita prisimena, jog po šių jos žodžių Tolvydas nusiminęs, tačiau kiek laiko pagalvojęs tarė, kad sutinkąs palaukti trejetą metų. Bet, pareiškė jis, jei jį apgausianti ar susirasianti kitą, tuomet jis ateisiąs ir nusižudysiąs po jos langais.
Trejų metų laukti nereikėjo - vestuves pora atšoko praėjus kiek daugiau nei metams po to pokalbio. Versti nevertė niekas, tiesiog Rita sako pajutusi, jog subrendo šeimai, Tolvydas mokėsi paskutiniame kurse, gyventi turėjo kur. Kaip ir daugeliui žmonių, norėjosi pastovaus ir prasmingo dalyko, o konservatyviai auklėtai Ritai tai atrodė galinti būti tiktai šeima.
Ją šiek nustebino, kad tuomet į vestuves neatvyko Tolvydo mama - visi kažkaip miglotai aiškino, jog ji kažkuo susirgusi. Iki tol savo anytą mergina matė tik vieną kartą ir jai pasirodė, jog tai labai kukli, paprasta moteriškė. Tačiau atvyko kiti jaunikio giminės, bičiuliai. Tėvo taip pat nebuvo, jis esą dar iki jiems susipažįstant tragiškai žuvo statybose. Tik daug vėliau Rita sužinojo, kad Tolvydo tėvas mirė darbovietėje gana keistomis, į savižudybę panašiomis aplinkybėmis.
Netikėtas įniršis
Tačiau tuomet jaunai moteriai tai nė kiek nerūpėjo - ji džiaugėsi šeimynine laime. Vyras ją labai mylėjo, galbūt net pavydžiai saugojo ir atrodė, kad taip bus visada. Tik po vestuvių ji pradėjo pastebėti kai kurias Tolvydo keistenybes.
Visų pirma į akis krito kartais nei iš šio, nei iš to pratrūkstantis jo įniršis. Ar jam kas nesisekdavo dirbant, ar susinervindavo žiūrėdamas sporto varžybas - įniršį išliedavo stipriais smūgiais į aplinkui esančius daiktus ar trenkdamas ką nors į žemę ir sukuldamas į šipulius.
Alkoholį gerdavo vyras labai retai, o girtas jis taip pat pasidarydavo sunkiai sutramdomas ir piktas. Prieš savo žmoną ar kitą moterį jis rankos niekada nekėlė, bet kai kuriems draugams yra tekę paragauti jo kumščių ir būti išmestiems į gatvę vien dėlto, kad Tolvydui nepatiko žodis ar nuomonė. Vėliau jis viską prisimindavo ir labai dėl to sielodavosi, užgautųjų atsiprašydavo ir šie Tolvydui atleisdavo. Geriau jį pažįstantys žmonės jau mokėdavo įspėti, kada jis "įkais", ir pasistengdavo išeiti, kol nieko bloga nenutiko. Mat didele jėga pasižymėjusiam vyrui retas kuris galėjo pasipriešinti.
Kitas vyro bruožas buvo jo nepaprasti gabumai - ypač skaičiuoti ir mokytis svetimų kalbų. Pasak Ritos, jos vyras, dievinęs sportą, be vargo galėdavo pasakyti, kada kokios varžybos vyko, kas žaidė, išvardindavo komandų sudėtis ir koks buvo ne tik varžybų, bet ir kėlinių rezultatas. Įdomiausia, kad jis to nepamiršdavo net ir praėjus ilgam laiko tarpui, o draugai susiginčiję neretai kreipdavo į jį, kad pasakytų, kas buvo tada ir tada, ir visuomet pasikliaudavo jo žodžiais.
Pirmagimis stebino keistumais
Šeimos gyvenime netrukus nusišypsojo laimė (pavartojus šį žodį Rita liūdnai šypteli) - gimė pirmagimis sūnus Almantas. Berniukas buvo sveikas ir stambus, niekam nekilo jokių abejonių, kad sparčiai augantis vaikas gali būti kažkuo ne toks. Po 3 metų gimė Gintaras.
Kai Almantas paaugo, Rita vis dažniau ėmė pastebėti, jog jis, nors stambus ir tvirtas, yra gana baikštus. Jis beveik nebendravo su savo bendraamžiais, šalinosi jų. O kartais vaikui nei iš šio, nei iš to prasidėdavo keisti baimės ir pykčio priepuoliai. Kuo labiau jis augo, tuo labiau ryškėjo Almanto charakterio keistumai. Atrodė, jog jis yra savotiškai užsidaręs viduje. Nors ir ėjo į mokyklą ir neblogai mokėsi, tačiau tą darydavo tik nuolat verčiamas tėvo. Iš bendraklasių išsiskyrė tuo, jog visiškai nesidomėjo savo bendraamžiais, jų vengė.
Ir tėvas, ir motina įtarė, kad vaikui kažkas ne taip. Kreiptis į psichiatrus anais laikais jie mirtinai bijojo - ką pagalvos draugai, pažįstami, bendradarbiai? Nors keistas Almanto elgesys, jo vaikiškumas, nesugebėjimas tinkamai savimi pasirūpinti ir taip badyte badė akis. Namuose Almantas kartais pašėldavo - laužydavo daiktus, žaislus, sumušdavo brolį ir visiškai nepaisė motinos įspėjimų ir prašymų. Jis bijojo tik vieno tėvo, kuris paklusti jį ėmė versti vienu būdu - nusijuosęs diržą. Pasak Ritos, vyras sūnaus negailėdavo, taip pat apakintas įniršio mušdavo jį sagtimi, kartais net iki kraujo.
Kamavo nuolatinė įtampa
Vaikui augant ir jam darantis vis sunkiau suvaldomam, ėmė šlyti ir santykiai šeimoje. Vyras vis dažniau ir ilgiau užtrukdavo darbe, grįždavo įkaušęs, ir dažniausiai savo įniršį liedavo ant vyresniojo sūnaus. Jaunėlį be galo mylėjo ir kaip įmanydamas lepino.
Almanto įniršis kartais prasiverždavo netikėtai ir visai neprognozuojamai. Pasak Ritos, jis galėdavo sėdėti ramiai, ir netikėtai šokti, viską trenkti, ką nors užgauti. Kartą sužalojo motiną. Begerinat virtuvėje arbatą moteris paprašė jau ūgtelėjusio Almanto neteliūskuoti šaukšteliu puodelyje, nes viskas laistosi per kraštus. Vaikinas nepaklausė, tuomet mama pareikalavo griežčiau. Almantas staiga pašoko, stvėrė gulėjusį ant stalo aštrų peilį ir dūrė motinai į ranką. Rodydama nemažą randą delne Rita sako, jog ašmenys tą kartą jį pervėrė kiaurai.
Almantas, regis, šio savo poelgio nesuprato. Kitą dieną matydamas subintuotą motinos ranką, sūnus paklausė, kada ir kur ji susižeidusi. Tuomet Rita pratrūko ašaromis.
Pasak moters, tokie sūnaus priepuoliai nebuvo dažni, tačiau jie buvo nenuspėjami, niekuomet nebuvo galima numanyti, kada jis pratrūks. Tai didino įtampą šeimoje. Vyras taip pat užsisklendė, grįžęs iš darbo užsidarydavo savo kambaryje ir su niekuo nebendravo. Arba išviso negrįždavo ir niekam nesakydavo, kur ir pas ką būna.
Pagaliau, įkalbėta draugų, Rita ryžosi kreiptis pagalbos į medikus. Ji suprato, jog sūnui kuo toliau, tuo blogiau. Jis šiaip taip baigė vidurinę (neapsieita be pažįstamų ir kyšių), tačiau toliau nieko nebegalėjo daryti. Visiškai nemokėjo susikaupti, neturėdamas normalių bendravimo įgūdžių, niekur neįstengė pritapti, nors po vidurinės tėvas jam buvo suradęs darbą.
Galų gale vaikiną paguldė ištirti į ligoninę, ten ir buvo nustatyta tokio jo elgesio priežastis - tam tikros rūšies psichopatija ir asmenybės vystymosi sutrikimas. Galimiems nevaldomiems priepuoliams slopinti paskirti vaistai, kuriuos vaikinas privalo gerti nuolatos. Tačiau vis tiek retkarčiais užeina agresijos kupini priepuoliai. Vieno priepuolio metu yra tėškęs delnu per veidą motinai, į viešėjusią ir jam pastabą pasakiusią močiutę paleidęs pilną puodą sriubos - laimė, jau ataušusios.
Pasak Ritos, visi tie nugyventi metai buvo kupini skausmo, įtampos ir baimės. Tačiau ji niekuomet nesiliovė mylėjusi savo vaiko. Antrasis sūnus tuo tarpu augo be didesnių problemų, tik jam taip pat buvo sunku dėl brolio keistumų. Nuo naujų pažįstamų jis slėpė turįs brolį, kad nereikėtų pasakoti apie jo ligą, vengė draugus kviestis į namus.
Vos baigęs vidurinę, vaikinas pasiskubino išvykti mokytis ir gyventi į Vilnių, nors tą pačią specialybę, kurią studijuoja ten, galėjo studijuoti ir Kaune. Jis motiną tikina, jog Vilnius jam labiau patinka kaip miestas, tačiau ši mano, jog brolis taip pabėgo nuo galimų problemų ir savo namų. Motinos žiniomis, nė vienam naujam bičiuliui jis nėra prasitaręs, kad turi brolį.
Vyras išėjo nepastebimai
O Tolvydas jau seniai išėjęs iš namų. Pasak Ritos, vyras pasitraukė kažkaip patyliukais ir nepastebimai. Jie po šiai dienai nėra oficialiai išsiskyrę, tačiau Rita žino, jog jis gyvena su kita moterimi ir jos dviem vaikais.
Pasak moters, ji nepykstanti ant savo vyro, nors jai ir apmaudu, kad paliko ją vieną nešti sunkią naštą ir prižiūrėti sergantį sūnų, kurio liga, pasak medikų, progresuoja. Moters manymu, vaikas negalią paveldėjo greičiausiai iš tėvo. Mat kai su Almantu prasidėjo tokios bėdos, iš kitų giminaičių ji sužinojo tai, ką per vestuves nuslėpė vyro giminės. Jo motina sirgo panašia liga ir kaip tik vestuvių dienomis jai buvo prasidėjęs vienas iš vis dažnesnių priepuolių, dėl kurių senąją tekdavo guldyti į ligoninę.
Tačiau, kaip sako Rita, ji bus su savo sūnumi, kad ir kas benutiktų. Nes kai nebelieka nieko kito, telieka atsiremti tik į meilę.
