Gydymą lemia individualios priežastys
Nors diagnostikos metodai tobulėja, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, krūties vėžys yra dažniausia moterų piktybinė liga. „Vien Šiauliuose per metus atliekama apie 300-400 krūties operacijų, iš kurių apie 150 – dėl vėžio, kitos – dėl gerybinės patologijos, kurios po metų kitų gali „virsti“ į vėžį, – sako chirurgas. – Jauniausiajai pacientei, kuriai teko operuoti krūtį dėl vėžio, buvo 29-eri, vyriausioji buvo perkopusi per 90.“
Daugiausia krūties vėžiu serga 55-65 metų amžiaus moterys. „Bėda ta, kad jos reguliariai nesitikrina krūtų ir nesigydo ikivėžinių krūtų ligų, – apgailestauja gydytojas. – Daugeliui yra tekę slaugyti vėžiu sergantį giminaitį, draugą ar net patirti skaudžių netekčių. Kad kova su vėžiu būtų sėkminga, būtinas sąmoningas, aktyvus visuomenės dalyvavimas joje. Kiekviena moteris nuo 20 iki 30 metų kas 1-2 metus turėtų pasitikrinti krūtis pas krūtų specialistą – mamologą, o nuo 40 metų rekomenduojama tikrintis kasmet.“
Mamografija – tai krūtų rentgeno tyrimas, kuriuo galima aptikti smulkių židininių pakitimų krūtyse. Daugiau nei 70 proc. krūties vėžio atvejų nustatoma vyresnėms nei 40 metų moterims. Pastaruosius penkerius metus krūtų vėžys „jaunėja“, todėl ypatingas dėmesys krūtims turėtų būti skiriamas jau nuo
25-30 metų. Krūtų rentgeno tyrimo metu galima pastebėti neapčiuopiamus pakitimus, kuriuos būtų įmanoma apčiuopti tik praėjus 1,5-2 metams.
Krūtų echoskopija – svarbiausias jaunų moterų (iki 30 m.) krūtų tyrimas. Jis leidžia diagnozuoti ne tik nepiktybinius ar piktybinius auglius, bet ir cistas, trauminius, uždegiminius pokyčius. Be to, echoskopija – tinkamas būdas tirti krūtis su implantais.
Didesnė rizika susirgti krūties vėžiu yra toms moterims, kurių artima giminaitė sirgo (nustatyti genai BRCA1 ir BRCA2), negimdžiusioms, krūtimi nemaitinusioms, taip pat toms moterims, kurioms anksti prasidėjo menstruacijos ar vėlyva menopauzė, ilgai, t. y. daugiau nei 10 metų, vartojusioms kontraceptikus. „Rizikos veiksniai nėra taisyklės, o tik rizikos laipsnio padidėjimas“, – sako chirurgas.
Susirgęs bet kokia liga žmogus nori žinoti, kad jis gauna viską, kas jam priklauso, kad jam parenkamas tinkamiausias gydymas. Ypač tai svarbu sergant mirtinomis ligomis. Buvo įprasta, kad sergant krūties vėžiu taikomas standartinis gydymas, tačiau dabar sergančiosios krūties vėžiu turėtų žinoti, kad šios ligos gydymas individualus ir kad kaimynei paskirti vaistai nebūtinai tiks ir jums, pavyzdžiui, hormonų terapija nebus paskirta, jei navike nebus rasta hormonų receptorių, o biologiniai vaistai nebus skiriami, jei navike nebus aptikta HER2 baltymo. „Kiekvienai pacientei taikomi tik jai reikalingi ir tinkami metodai“, – tvirtina medikas.
Peilio griebiamasi, bet ne visada
100 m. pr. Kr. romėnas Celsas savo veikale teigė: „Piktybinį naviką būtina pašalinti.“ Dar XVII a. chirurgas tiesiog įsmeigdavo šakutę į krūtį ir peiliu ją nupjaudavo. Vėliau buvo sukurtos specialios žnyplės ir skausminga operacija jau tetrukdavo porą minučių. Narkozė atsirado tik XIX a.
Lietuvoje krūties vėžys įtrauktas į brangiausių gydyti ligų dešimtuką. Visada gydymo taktiką nustato ne vienas gydytojas, o keli specialistai – chirurgas, chemoterapeutas, radiologas. Pati pacientė taip pat nelieka nuošalėje. Siekiant sunaikinti krūtyje esantį piktybinį naviką ir neleisti vėžinėms ląstelėms plisti į kitas kūno dalis, dažniausiai taikomas kombinuoto gydymo metodas. Jo metu derinami keli vėžio gydymo būdai. „Chirurginis gydymas taikomas beveik visada, išskyrus tada, kai itin sunki pacientės būklė, kai liga taip išplitusi, kad neįmanoma to atlikti techniškai, kai yra daugybinės metastazės kituose organuose arba kai pati pacientė atsisako operuotis, – pasakoja chirurgas. – Jaunos pacientės nori išsaugoti krūtį, vyresnės beveik visada pasikliauja juos konsultuojančių medikų nuomone.“
Anot chirurgo, krūties operacija, palyginti su pilvo organų onkologinėmis operacijomis, nėra labai sudėtinga. Kur kas sudėtingiau parinkti tinkamą gydymo taktiką, t. y. nustačius ligą sudaryti gydymo planą – ar gydymą pradėti nuo operacijos, ar nuo chemoterapijos, o jei nuo chemoterapijos, tai kokios? Jei operuoti, tai ar šalinti visą krūtį, ar atlikti tausojančią operaciją, šalinti visus pažasties limfmazgius ar surasti vadinamąjį sarginį limfmazgį? Ar atlikti vienmomentę krūties rekonstrukciją, ar atlikti ją po spindulinio gydymo?
Krūtį tausojanti operacija gali būti atliekama tik nustačius ankstyvos stadijos krūties vėžį. Operacijos metu pašalinamas navikas kartu su tam tikru aplinkinių audinių kiekiu ir pažasties limfiniais mazgais. Per operaciją stengiamasi pašalinti kuo mažiau sveiko audinio. Po jos skiriamas spindulinis gydymas, siekiant pašalinti galimai likusias vėžines ląsteles.
Jei navikas yra didelis arba vėžinės ląstelės randamos įvairiose krūties vietose, tada mastektomija yra tinkamiausias gydymo būdas. Atliekant bet kokią krūties vėžio operaciją, paprastai pašalinami ir pažasties limfmazgiai. Limfmazgių pašalinimas yra būtinas siekiant įsitikinti, kad krūties vėžys neišplito už jos ribų, ir parenkant tinkamiausią tolesnę gydymo taktiką. Labai maži išplinta į pažasties limfmazgius retai, todėl tokiu atveju pakanka pašalinti vadinamąjį „sarginį“ limfmazgį pažastyje.
Jeigu jums pašalino limfmazgius:
* Vos pastebėjusi pirmuosius rankos tinimo požymius, praneškite gydytojui.
* Neleiskite imti kraujo tyrimams iš rankos, kuri yra operuotos krūties pusėje.
* Neleiskite uždėti kraujospūdžio matuoklio manžetės ant tos rankos.
* Venkite ta ranka nešti sunkius nešulius.
* Ant tos rankos nemūvėkite veržiančių apyrankių, laikrodžių, žiedų, kitų papuošalų.
* Mūvėkite pirštines dirbdama sode ar kitus darbus, kurių metu galima įsipjauti ar susižeisti ranką.
* Mankštinkite ranką kaip išmokote ligoninėje.
* Neperkaiskite saulėje.
Svarbiausia – artimųjų meilė ir palaikymas
Reabilitacija, susirgus onkologine liga, prasideda tuo metu, kai nustatoma diagnozė, ir tęsiasi visą gydymo laikotarpį. Svarbiausia, kad pati pacientė būtų aktyvi reabilitacijos dalyvė. Ligoninėje pacientėms atliekamas tos rankos pusės, kurioje buvo atlikta operacija, masažas, specialūs pratimai. Vėliau seka pooperacinė reabilitacija – pacientės vyksta į sanatoriją arba reabilitaciją atlieka ambulatoriškai.
Baigus reabilitaciją, dažniausiai reikia tęsti specifinį gydymą – chemoterapiją ir (arba) radioterapiją, t. y. švitinimą. Visas gydymas gali užtrukti pusę metų. Toliau reikia reguliariai lankytis pas onkologus – atlikti specialius tyrimus, stebėti, ar liga neatsinaujina, ar nereikia papildomo gydymo ir operacijos.
„Diagnozuota onkologinė liga kiekvienam žmogui tarsi praneša, kad prasidės pokyčiai, susiję su jo sveikata ir gyvenimu, tačiau netekus krūties visų pirma reikia įsisąmoninti, kad gyvenimas nesibaigė. Manau, kad nė vienas mylintis vyras nepaliko savo moters dėl pašalintos krūties, nė vienas vaikas neatsižadėjo savo mamos, nė viena draugė neatstūmė. Per chemoterapiją prarasti plaukai vėliau atauga. Krūtį taip pat galima atkurti. Tam naudojami pačios moters audiniai (nugaros, pilvo apačios ar taukinės) arba implantai. Galima pasirinkti išorinius krūties protezus, kuriuos kompensuoja ligonių kasos. Kad nepalūžtų, moterys buriasi į tokius pat išgyvenimus patyrusių moterų draugijas, kur galima susitikti su likimo draugėmis, pabendrauti, pasidalinti nuoskaudomis ir džiaugsmais, sulaukti patarimų ar palaikymo“, – dalija patarimus chirurgas.
Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ
