Per paskutinius prekybos metus, nuo 2016-ųjų liepos iki 2017-ųjų birželio, Rusija eksportavo 27,8 metrinių tonų kviečių – daugiau, negu visa ES. Ji taip pat yra pagrindinė kukurūzų, miežių ir avižų tiekėja. Kartu su Ukraina ir Kazachstanu ji vis stipriau formuoja globalią grūdų rinką.
„Rusijos Žemės ūkio ministras Aleksandras Tkačiovas ne sykį yra sakęs, kad, jo manymu, grūdai, galų gale, išstums naftą, kaip pagrindinį šalies eksporto pajamų šaltinį. Tai ne tos pačios prognozės, apie kurias klegetuoja Kremlius – jie tikėtųsi technologijų bumo, – A. Tkačiovo prognozės gali būti labiau realios dėl eilės priežasčių“, – teigiama straipsnyje.
Pirmosios dvi iš jų visiškai nepriklauso nuo pačios Rusijos įtakos: gyventojų skaičius Žemėje ir klimato pokyčiai. Lyginant su 1980-ųjų pabaiga temperatūra grūdines kultūras kultivuojančiose Eurazijos srityse iki 2020-ųjų išaugs 1,8 laipsnio ir 3,9 iki 2050-ųjų, pažymi autorius. Jis taip pat pažymi, kad Rusija taip pat imasi įsisavinti grūdų auginimui teritorijas šiaurėje ir steigia stambias žemės ūkio kontroliuojančiąsias bendroves, naudojančias naujausias technologijas.
Be jokios abejonės, žemės ūkio produkcijos eksportas vis tiek reiškia priklausomybę nuo žaliavų ir nuo pasaulinių tendencijų, rašo L. Beršidskis. Jis taip pat nurodo į Rusijos valdžios palaikymą žemės ūkiui ir „rusiškas“ eksporto infrastruktūros problemas.
„Tačiau, šis palaikymas gali, galų gale, atsipirkti, jeigu Rusijai pavyks išvystyti pelningą žemės ūkio produkcijos – mėsos, pieno ir daržovių – gamybą. Kol kas tai yra prekės, kurias šalis vis dar importuoja. Rusijos valdžia stengiasi stimuliuoti šį vystymąsi, įvesdama Vakarų produkcijos embargą, ir jie stimuliavo augimą, tačiau kol kas rusų gamintojams klaikiai trūksta kompetencijos ir resursų, kad sugebėtų įgyvendinti realų proveržį“, – aiškina ekspertas.
