Trakininkų kaime (Alytaus r.) buvo sunkiai sužalotas nuošalaus vienkiemio šeimininkas Vytautas Viktoras Marčiulaitis (68 m.). Nors tiesioginių įvykio liudininkų nėra, beveik neabejojama, jog vyriškiui dešinės rankos venas dalgiu perpjovė jo 33 metų dukra Sigutė. Vežamas į ligoninę V. V. Marčiulaitis mirė. Ekspertai savo išvadų dar nepateikė, tačiau beveik neabejojama, jog nukentėjėlis mirtinai nukraujavo.
Dalgiu perrėžė tėvui ranką
Kitą dieną į didžiulį sodybos kiemą rinkosi giminės ir kaimynai. Jie padėjo našle tapusiai Anelei Marčiulaitienei ir jos dviem sūnums - Antanui bei Jonui - ruoštis šermenims ir laidotuvėms. Amžiaus naštos ir sunkių išgyvenimų prislėgta šeimininkė sakė nujautusi, jog anksčiau ar vėliau namuose įvyks tragedija, nes pastaruoju metu kartu su tėvais gyvenusios dukros Sigutės elgesys kėlė vis didesnį nerimą. Antradienio vakarą A. Marčiulaitienė troboje žiūrėjo televizorių. Vyras ir dukra buvo lauke. Tądien Sigutė beveik visą laiką tylėdama prasėdėjo ant suolelio prie namo. Staiga moteris išgirdo kažkokį šauksmą. Žvilgterėjusi pro langą pamatė prie žemės palinkusį sutuoktinį, kurio visa ranka buvo paplūdusi krauju. Išbėgusi į kiemą Anelė pripuolė prie vyro. Šis sugebėjo pasakyti tik kelis žodžius, iš kurių buvo galima suprasti, jog ranką jam giliai dalgiu perrėžė Sigita. Pastaroji buvo kažkur dingusi. Išsigandusi moteris kaip mokėdama užveržė kraujuojančią vyro ranką ir pasileido tekina pas artimiausius kaimynus Kazakevičius kviesti greitosios pagalbos. O iki jų sodybos - nemažas kelio galas. Buvo maždaug devinta valanda vakaro, kuomet vos atgaudama kvapą A. Marčiulaitienė šaukdama paprašė kaimynų kuo greičiau iškviesti medikus. Pastariesiems, lyg tyčia, prisiskambinti buvo gana sunku - telefono linija vis buvo užimta. Galiausiai išsiaiškinę, kas ir kam nutiko, medikai prižadėjo tuoj pat atvykti. Parskubėjusi į savo namus Anelė vėl pripuolė prie vyro. Jis vos kvėpavo, buvo nepaprastai išblyškęs ir nusilpęs... Moteris suvokė, jog Vytauto gyvybė kabo ant plauko. Nors atvažiavusi greitoji išsivežė stipriai nukraujavusį V. V. Marčiulaitį, jo gyvybė užgeso nepasiekus ligoninės. Vėliau našlė sau lyg ir priekaištavo, jog galbūt nesugebėjo sužalotam vyrui suteikti teisingos pirmosios pagalbos.
Įtariamoji nieko nekalbėjo
Tą pačią naktį į sodybą atvykę policijos bei prokuratūros pareigūnai Sigutę rado sode. Ji stovėjo, niekur nesislėpė ir nebandė pabėgti. Niekam iš atvykusiųjų nepavyko Sigutės prakalbinti. Jos parodymų pareigūnai neišgirdo nei kitą dieną, kuomet ši buvo uždaryta į areštinę. Ikiteisminį šio įvykio tyrimą kontroliuojanti prokurorė tvirtino dar nežinanti, kokios sankcijos bus pritaikytos įtariamajai. Aišku tik tai, jog bus atliekama psichiatrinė ekspertizė, nes moters psichinė būklė kelia pagrįstų įtarimų. Šiandien bus aišku, ar teismas Sigutę leis suimti, ar nuspręs perduoti sveikatos priežiūros įstaigai. Pastaroji priemonė gana griežta ir atitinka kardomąją priemonę - suėmimą.
Dukra pasikeitė per kelerius metus
A. Marčiulaitienė pasakojo, jog Sigutė baigė Butrimonių vidurinę mokyklą, Kaune mokėsi kulinarijos paslapčių. Paskui gavo darbo vietą Alytuje, pieninėje, kur dirbo apie ketverius metus. Čia jai tėvai nupirko butą. Maždaug prieš penkerius metus mažinant darbuotojų etatus dukra buvo atleista iš pareigų. Ji sugrįžo pas tėvus, į kaimą. Motina mano, jog dukra dėl to labai išgyveno. Tiesa, iš pradžių viskas klostėsi neblogai - Sigutė padėjo prižiūrėti ir tvarkyti didelį ūkį, nemažai gyvulių. Tačiau būdama gana uždaro būdo, ji vis mažiau bendravo su namiškiais - tiek su tėvais, tiek į kaimą iš Alytaus parvažiuojančiais broliais. Jauna moteris taip ir liko netekėjusi - bet kokios kalbos apie šeimos kūrimą Sigutę nervindavo... A. Marčiulaitienė neslėpė, jog paskutiniaisiais metais jos ir dukters santykiai darėsi vis įtemptesni. Sigutė ėmė atsikalbinėti, grasinti, pasidarė viskam abejinga, nieko nedirbo, niekuo nesidomėjo ir nesirūpino. Daugiausia laiko praleisdavo stovėdama kur nors kieme arba sėdėdama savo įprastoje vietoje - ant suolelio. Ji nieko nekalbėdavo. Viena giminaitė pasakojo, jog kartą apsilankiusi šiuose namuose matė, jog Sigutė stovi lauke, tačiau ši taip ir prastovėjo toje pačioje vietoje visą laiką, kol paviešėję svečiai išvažiavo. Maždaug prieš pusantrų metų Sigutės elgesys tapo dar keistesnis ir motinai kėlė pagrįstą nerimą. Moteris suvokė, jog dukters psichinė būklė nėra gera, todėl ne kartą siūlė jai nuvažiuoti pas daktarus. Tačiau pastaroji nenorėjo net klausyti - tikino esanti visiškai sveika, o kartais atrėždavo, jog ji pati - daktarė... Apie tai motina kalbėjosi su tėvu, tačiau jiedu abu jautėsi bejėgiai... Moteris prisiminė, jog maždaug prieš ketverius metus dukra nukrito nuo šiaudų vežimo, stipriai susitrenkė stuburą, kurį laiką gulėjo ligoninėje. Nors iš to daryti kokias nors išvadas būtų gana sudėtinga, tačiau vis dėlto ši trauma jos sveikatai galėjo turėti tam tikrų pasekmių.
A. Marčiulaitienė sakė niekad nemaniusi, kad nuo dukters rankos kris vyras, nes Sigutė grasindavo tik motinai - tėvo nejudindavo.
