Apie praėjusį gimtadienį, piktus praeivius ir būsimas vestuves su aktore Gabija Urniežiūtė naujienų portalui tv3.lt pasikalbėjome su pačiu Ainiu.
Sveikiname su praėjusiu gimtadieniu! Kaip šventėte gimtadienį?
Labai gerai, puikiai atšvenčiau. Draugai pavadino šedevriniu gimtadieniu. Labai džiaugiausi, kad sugebėjom padaryti šventę be jokių nesąmonių. Ir kaimynai nepyko, ir niekas nekvietė pareigūnų. Viskas įvyko labai kultūringai ir labai linksmai.
Kodėl pavadinote gimtadienį šedevriniu? Galbūt aktoriai gimtadienius švenčia kitaip nei kiti?
Nežinau, kas kaip moka, taip ir švenčia. Man gimtadienis yra šventė, kaip ir Kūčios ar Velykos. Tai tokia šventė, kurią norisi švęsti. Metai eina ir jie eina džiaugsmo, ne liūdesio link. O kad atsimintum tuos gimtadienius ir metai nesilietų, koks buvo praeitas ar užpraeitas, stengiamės daryti tokias šventes ar puotas, kurios kažkada, tikiuosi, bus žinomos ir visame Vilniaus mieste.
Pats augote aktorių šeimoje. Ar galima sakyti, kad aktorystė pasirinko jus. O gal jūs pasirinkote aktorystę?
Nieko aš nesirinkau. Aktorystė yra natūralus mano gyvenimo dėmuo. Nei jinai mane rinkosi, nei aš ją rinkausi. Manau, kad žmonės šiaip yra linkę vaidinti, nesvarbu, ar jie aktoriai ar neaktoriai. Dėl to tas menas gajus ir, sakykim, užkrečiantis, yra visiems žmonėms. Bent jau daugumai.
Vaikystėje nesvajojote būti kuo nors kitu, pavyzdžiui, vairuotoju?
Aišku, kad svajojau. Turėjau normalią vaikystę. Penkerių norėjau būti piratu. Greičiausiai pasirinkau gyvenime daryti tai, kas man daugiausiai suteikia šansų juo tapti. Bent trumpam, scenoje ir filme galiu būti piratu. Apskritai piratu Lietuvoje tapti sunku, neturim nei didelės jūros, kur galėtume klaidžioti ir įsikurti saloje su slėptuve.
Aišku, žmonės keičiasi, auga, išsidirbinėja, klysta. Vaidybą stebėjau iš šalies, mokiausi aukštojoje mokykloje. Man vaidyba patinka.
Kai kurie žmonės galvoja, kad yra lengva būti aktoriumi. Nusifilmuoji seriale ar filme, suvaidini teatre ir visi tave myli. Tačiau kokia iš tiesų ta aktoriaus kasdienybė? Galbūt niekam nelinkėtumėte būti aktoriumi?
Nėra taip, kad niekam to nelinkėčiau. Ko aš linkėčiau žmonėms - tai mylėti savo gyvenimą ir daryti tai, ką nori daryti. Jeigu tai ne smurtas prieš kitus. Būtų smagu, jei smurtas sumažėtų.
Kas dėl aktorystės, turbūt kaip ir kiekvienas amatas ar darbas, turi savų tikslų. Draugų turiu iš įvairiausių sferų, bet retas moka taip save plakti kaip aš (juokiasi).
Tavo aktoriaus karjera iš tikrųjų priklauso nuo kitų žmonių. Jeigu nedirbi kokiame nors valstybiniame teatre arba kažkur kine, esi visą gyvenimą samdomas.
Tu praktiškai visą laiką esi ant ešafoto, kuris kartais tampa kaip ir scena arba pakyla, nuo kurios gali kalbėtis su žmonėmis. Arba ešafotas tampa ta vieta, kur visi ploja katutėmis, kai tau pjauna galvą. Kas kartą visa tai išgyventi nėra lengva.
Man patinka aktoriaus duona. Tu iš tikrųjų gali skirti tam laiko, tau moka pinigus, kad tu savy atrastum kažką nauja. Dažnai žmonės klaidingai supranta, kad vaidinti - tai reiškia būti savimi. Taip nėra. Tai leidžia atrasti savyje kažką dar, kam galbūt nelabai leidi būti. Arba kaip norėtum būti. Tai praktiškai atidirbti iki gyvo žmogaus.
Paminėjote plakimą.. Už ką save dažniausiai plakate ar baudžiate?
(juokiasi) Už ką? Nežinau už ką. Ko gero, kai idėja gimsta galvoje ir kol jinai tampa realybe, tai praeini vieną iš tokių etapų. Pirmas etapas - didžiulio patikėjimo, paskui prasideda rutina ir darbas. Prieš pat įgyvendinimą - vadinama duobė, kada plaki ir netiki niekuo. Galvoji, kad esi visiškas nulis, nieko vertas. Tada kai apsiramina visas tavo emocinis aparatas, susidėlioji viską į vietas.
Geri vaidmenys savyje turi didžiulę emocinę skalę, kaip ir žmogus. Tik tiek, kad vaidmenyse yra viskas konkretu. Yra taip, ir viskas, ir nebus visiškai kitaip. Kad visa tai įsisąmonintum ir kad visa tai prigytų, smegenys ir siela išmėgina visas puses.
Tie, kas yra susidūrę su kūrybiniu darbu vienaip ar kitaip, muzikantai ar dailininkai, susiduria ir su abejone, pasitikėjimo trūkumu, daug neigiamų dalykų. Ir visa tai išgyvena tikrai nuoširdžiai. Ir skaudžiai.
O už ką? Tai įvairiai. Už viską, kartais ir už nieką.
Jūs pats vaidinate teatre, pasirodote ir kine, televizijoje. Ar žmonės jus atpažįsta gatvėje? Galbūt prašo nusifotografuoti su jumis?
Nelabai manęs prašo fotografuotis. Aš su draugais juokauju, kad žmonės nežino, kaip į mane kreiptis, kalbant apie serialą, net jei atpažįsta gatvėje. Žmonės dažnai aktorių sutapatina su vaidmeniu ir jį vadina vardu - ar Ryčka, Stasė ar kaip nors kitaip kreipiasi. Kaip į mane kreiptis? Jie - palauk, čia kuris? Kadangi vienu metu vaidinu du asmenis (juokiasi).
Aš nueinu, kol jie dar galvoja. Bet pastebėjau, kad kažkaip retai kada būdavo, kad prie manęs prieitų žmonės ir atpažintų gatvėje. Atpažįsta, tik daugiau ką išgirdę ar sužinoję vardą. Gal prisimena, kad kažkur matę. Arba neprisimena. Arba prisimena, kad nekenčia manęs ir tada išrėžia man savo tiesą į akis.
Ar taip dažnai nutinka?
Būna. Ateina žmonės paprašyt, kad aš grąžinčiau jiems pinigus už bilietus. O aš sakau, kad nelabai ką bendro su tuo turiu (juokiasi).
Šiuo metu TV3 televizijoje vaidinate daugiaserijiniame TV filme „Turtuolis vargšas“, kuriame kuriate du personažus - Antaną ir Leonardą. Kaip sekasi kurti du vaidmenis vienu metu? Kurį labiau mylite personažą?
Abu myliu personažus, bet labiausiai aš myliu Ainį. Tiesą sakant, Ainis, man atrodo, yra išmintingiausias iš visų trijų. O tie du yra sugrynintos savybės, iš kurių abiejų yra ko pasimokyti ir man pačiam. Aš nenoriu kažko žmonių mokyti. Žmonės tegul mokosi iš ko jie mokosi.
Man abu personažai patinka, jie skirtingi. Yra ir jų neigiamų savybių, kuriems aš pats, kaip Ainis, nepritariu gyvenime. Bet iš esmės, man smagu dirbti, atlikti užduotis, kur reikia vaidinti. Kur neišeina būti, kaip sakyti, nepraslysi būdamas savimi.
Pats esate ir muzikantas. Koncertavote ir su Vidu Bareikiu.
Kaip sakant, aš esu toks tikras menininkas. Rašau pjeses, ir režisuoju spektaklius, turėjau ne vieną muzikos grupę. Man tiesiog labai patinka kūryba. Aš mėgstu kurti ir noriu savo gyvenime tai daryti.
Jeigu reikėtų rinktis - muzika, kinas ar teatras - ką pasirinktumėte? Ar nieko neatsisakytumėte?
Aš nemanau, kad man išeitų ko nors atsisakyti. Nelabai apie tai galvoju, nes yra buvę gyvenime tokių etapų arba laikotarpių, kada kažkas pasitraukdavo iš mano gyvenimo. Tai nebuvo patys laimingiausi mano laikotarpiai. Ir skausmo daug būdavo, ir pykčio. Kažkur kažką nutyli, vienaip ar kitaip. Galiausiai kaip išpažintį, kad kažkur nutylėjai. Išpažinti tai, ką norėjai pasakyti. Arba nespėjai pasakyti. Nelabai noriu rinktis.
Kalbant apie meno rūšį, man labiausiai patinka teatras. Teatras yra turbūt virš visko. Labai sudėtingas menas, labai kietas. O muzika yra viena plačiausių meno rūšių. Manau, kad žmonės geriausiai supranta muziką.
Pernai metais susižadėjote su aktore Gabija Urniežiūte. Galbūt šiais metais jau sulauksime ir jūsų vestuvių?
Labai tikimės. Tiktai laukiam, kada turėsime laiko pakankamai pasiruošt. Su savo sužadėtine stengiamės visiems savo gyvenimo pirmiems kartams ar įvykiams kažkaip pasiruošti ir kad tai būtų šventė.
Ir iš tikrųjų tai pasiteisina, nes gyvenam nuostabų gyvenimą kartu. Aš imperatorius, o ji - imperatorienė.
