Anksčiau liepos 20-ąją žmonės melsdavosi Perkūnui, kad šis nesutelktų debesų ir nesugadintų rugiapjūtės, duotų žmonėms pabaigti ramiai ją ir sulaukti šviežios duonos.
„Šią dieną orus spėdavo labiausiai dėl rugiapjūtės, nes Šv. Onos diena buvo laikoma rugiapjūtės pabaigtuvėmis, iki tos dienos stengdavosi pabaigti rugiapjūtę. Sakydavo, kad „šventa Ona – duonos ponia“. Žmonėms labai rūpėdavo, ar lietus, audra nesutrukdys rugiapjūtės, nes nuo to priklausydavo ar bus šviežios duonos“, – pasakoja etnologas.
L. Klimka sako, kad pažvelgus į šio ryto ženklus, gali spėti, kad orai greitu metu nesikeis ir iki mėnesio pabaigos išliks panašūs.
„Šiandien buvo tokia gaivi rasa, o vakar vakare kai kur ir rūkas kilo, o tai rodo oro pastovumą, kad ir išliks kurį laiką panašūs orai. 33 laipsnių karščio tikriausiai jau nebesieks, bet bus toks geras, saulėtas oras, be kažkokių audrų. Tikriausiai iki pat mėnesio pabaigos“, – sako jis.
Perkūnas – vienas svarbiausių
Etnologas L. Klimka atskleidžia, kad senovės lietuviai per metus turėjo net 9 dienas, skirtas garbinti Perkūnui ir jo melsti sėkmės.
„Perkūnas senojoje Baltų religijoje buvo vienas iš trijų svarbiausių religijų. Jis buvo susijęs su kariauna, globojo karius. Karų su kryžiuočiais metu kariams tekdavo dažnai kreiptis į perkūną ir prašyti, kad juos lydėtų sėkmė.
Maldomis kariai kreipdavosi į Perkūną. Iš tiesų, apie tai istoriniai šaltiniai rašo mažai, kadangi, matyt, kariai atlikdavo tas apeigas paslaptingai, kur nors ąžuolyne nuo kitų žmonių akių pasislėpę. Daug ąžuolų yra pašvęstų Perkūnui – Perkūno ąžuolas, Perkūnijos ąžuolas ir panašiai. O jeigu prie ąžuolyno būdavo akmuo, ta vieta tapdavo apeigų ir kulto vieta. Kaip tiksliai buvo kreipiamasi prašant sėkmės, deja, nėra duomenų“, – pasakoja etnologas.
Išjoję į karą kariai dažnai priešus sutikdavo šūksniu „kad tave Perkūnas“, todėl, pasak etnologo, kitų šalių kariai tikėjo, kad Perkūnas yra svarbiausias lietuvių dievas ir tai yra aprašę net savo metraščiuose.
O tai, kad Perkūnas buvo išties vienas iš svarbiausių Pagonybės dievų rodo ir tai, kad jam melsdavosi ir žemdirbiai.
„Perkūnas susijęs ir su žemdirbyste. Sakoma, kad pirmasis perkūnas pažadina žemę. Pirmoji perkūnija buvo sutinkama su tam tikromis apeigomis – reikėdavo kūlversčiu persiversti. O šią dieną, liepos 20-ą, melsdavo, kad leistų pabaigti rugiapjūtės darbus“, – sako etnologas L. Klimka.
