Ypač nerimą kelia strategijoje numatyta stipresnė konfrontacija su tam tikromis pasaulio galiomis, kuri, pasak kritikų, gali destabilizuoti regioninį saugumą. Toks požiūris Europoje vertinamas kaip vienpusis ir galintis pakenkti bendram bendradarbiavimui. Ar tikrai yra ko pykti ir nerimauti?
Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su buvusiu užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu.
Buvęs Europos išorės reikalų komisaras Žozefas Borelis sakė: „Europa turi griežčiau atsakyti į priešišką Amerikos veikimą.“ Kaip manote, ar iš tikrųjų tas veikimas yra priešiškas ir ar Europai reiktų reaguoti griežčiau?
Tokia reakcija yra emocinė, ir reikia pripažinti, kad toje strategijoje yra į ką emociškai reaguoti. Kita vertus, norėčiau sveikinti energiją, su kuria Europa reaguoja, nes energijos Europoje iš tiesų stinga. Manau, kad viskas yra tvarkoje.
Ar teiginys, kad Europa silpsta, yra teisingas?
Nėra taip tiesiogiai pasakyta, kad Europa silpsta. Ten pasakyta, kad Europa praranda pasitikėjimą savimi ir savo vakarietišką tradiciją. Sveikinčiau, kad tai kviečia į diskusiją, nes, kai Donaldą Trumpą išrinko, susidarė įspūdis, kad baigėsi „kaukių balius“.
Dabar matosi, kad D. Trumpas ir jo aplinka, po kaukių nusiėmimo ir tikrojo veido parodymo, formuoja naują kaukę. Ši strategija yra labai ideologizuota – demonstruojama jų ideologija, „istorijos pabaigos pabaiga“.
Jie sako: „mes nebesistengsime niekur eksportuoti mūsų gyvenimo būdo“ – netgi laisvą rinką žiūri rezervuotai. Amerika visur deklaruoja: mes stipriausi, mes galingiausi, mes gražiausi, bet globalaus dominavimo atsisako, sakydama: niekas kitas tegul nedominuoja.
Ar europiečių, tokių kaip Ž. Borelis, reakcija į šį dokumentą nėra ideologinė, tik iš kairės?
Jeigu žiūrėtume ideologiškai, tai turbūt ji šiek tiek anachronistiška.
Ar Lietuvoje ši Nacionalinio saugumo strategijos pakraipa naudinga ar žalinga?
Aš pasukčiau klausimą kitaip. Klausimas tinkamas, žinoma, bet verta pažvelgti į mūsų pačių veikimą. Reikėtų perkratyti savo politikos veikimą. Strategija kalba apie globalius klausimus arba apie didžiųjų valstybių veiklą – Europą, Kiniją, Ramiojo vandenyno regioną. Nenoriu pasakyti, kad turėtume ten nedalyvauti ar neveikti. Mes visur veikiame – ir tai sveikintina bei tvarkoje.
Tačiau reikia nepamiršti, kad mūsų poveikis matuojamas ne procentais, o promilėmis. Mūsų veikla yra čia ir dabar, lokaliai ir regionaliai, o pasaulyje – labai daug kitų veiksnių.
Ar reikia gyventi visame pasaulyje, įskaitant Polineziją ir Mikroneziją?
Reikia domėtis, bet nereikia į tai per daug įsijausti ir ieškoti savo poveikio. Lietuvos nacionalinis interesas pirmiausia ginamas čia ir dabar – Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje, keičiantis Vokietijos laikysenai.
Čia mūsų poveikis jau nėra toks mažas. Tai apima Lenkiją, Baltarusiją, Baltijos valstijas ir Suomiją. Čia turime aiškiau artikuliuoti savo poziciją, labiau užsiimti regionine politika ir stebėti, ką mūsų veiksmai laimi, o ką pralaimi.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
