REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Žinau, kad į ekonominiu požiūriu nekorektišką klausimą “Kuri rinka Lietuvoje paslaptingiausia?” gausiu kelis atspėjamus atsakymus. Žinau - nes paklausiau. Bet tarp šio mažyčio tyrimo rezultatų nebuvo vieno akivaizdžiausio atsakymo. Vardijo vaistų, naftos, pieno perdirbėjų, mažmeninės prekybos rinkas, ES paramos skirstymo kriterijus, bet nieko nekalbėjo apie šiuolaikinės Lietuvos dailės rinką.

REKLAMA
REKLAMA

O juk ji paslaptingiausiųjų sąraše būtų pirmoje vietoje. Mes nežinome nieko - kokia bendra apyvarta, kokie kainų lygio pokyčiai, kokios prekės populiariausios, kokie veiksmai vyksta antrinėje rinkoje, kokie gamintojai žinomiausi, įtakingiausi bei pelningiausi ir galų gale kokia yra ir ar iš viso egzistuoja šios rinkos investicinė grąža.

REKLAMA

Kategoriškai galima patvirtinti tik vieną faktą - ši rinka egzistuoja. Joje dalyvauja dailininkai profesionalai, gatvės dailininkai, galerijos, urminiai pirkėjai - kolekcionieriai; žmonės, nutarę tapti kolekcionieriais; interjero architektai; pirkėjai, norintys turėti gražų daiktą; pirkėjai, perkantys jubiliejines dovanas; muziejai ir užsieniečiai. Antras žinomas faktas - rinkos fizinės vietos. Ji funkcionuoja dirbtuvėse, galerijose, parodose, mugėse ir gatvėje.

REKLAMA
REKLAMA

Na, ir beveik taip pat kategoriškai galima teigti, kad šioje rinkoje nėra vieno svarbaus elemento - antrinės, arba perpardavimo, rinkos. Tokią situaciją kiek pateisina ir istorinės sąlygos. Ar galima pasakyti, kiek kainuoja Čiurlionis? Na, mes visi žinome, kad jo darbai neįkainojami, M. K. Čiurlionio galerija Kaune rekonstruota, bet vis dėlto - kokia Čiurlionio kaina? Skaičiaus pasakyti negalima, nes Čiurlionio niekada neperpardavinėjo. Jo darbus supirko urmu ir uždarė muziejuje. Žinoma, galima lyginti pagal analogijas. Štai prancūzų simbolizmo lyderis Odilonas Redonas (1840-1916). Jo darbai rinkoje dalyvauja. Gegužės pabaigoje “Christie’s” aukcione jo tapybos darbą buvo galima nusipirkti už 235 000 litų, o piešinį už 49 300 litų. O štai to paties laikotarpio Gustavo Klimto (1862-1918) piešinį (labai negražų) galima nusipirkti už juokingus 9000 litų. Čiurlionis - jei jo darbus bandytume parduoti - kainuotų panašiai. Arba 10 kartų daugiau. O gal 100 kartų? Mes norime, kad Čiurlionis kainuotų milijonus kaip Kandinskis. Kol neparduosime, nesužinosime... Ir ši nežinomybė truks tol, kol galios Muziejų įstatymas, kuriame numatytas tik Mainų, o ne pardavimo fondas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien niekas nepasikeitė. Žinau - yra nepaprastai uždara kolekcionierių rinka, bet kaip kiekvienas uždaras (o gal elitinis?) reiškinys ji gali būti įdomi tik bulvarinei arba specializuotai žiniasklaidai. Viešo perpardavinėjimo - ypač šiuolaikinės dailės - Lietuvoje beveik nėra. Keisčiausia, kad šios rinkos pėdsakų paieškos baigėsi netikėčiausioje vietoje - laikraštyje “Alio reklama” (2003 m.gegužės 8 d., Nr. 38). Skyrelyje “Kolekcijos, menas, papuošalai, trofėjai, antikvariniai daiktai” radau kelis skelbimus “Parduodu paveikslus”. Viename siūlė pirkti tris J. Teišerskytės paveikslus, vieną didelį, nuo 300 iki 2800 (matyt, už tą didelį) litų, kilimą-paveikslą “Dievas” už 80 litų, ovalo formos paveikslą už 280 litų, keturis A. Mačiulaičio paveikslus “Metų laikai” (galiu lažintis, kad atspėsiu jų pavadinimus) už 400 litų. Taip pat radau tikrą ieškomos rinkos dalyvį. Skelbimas buvo toks: “Parduodu Leonardo Gutausko paveikslus (2 vnt., dideli; 14 400 Lt). Arba keičia į automobilį (nuo 1992 m.)”. Tai buvo vienintelis mano surastas antrinės šiuolaikinės dailės rinkos pavyzdys.

REKLAMA

O Leonardas Gutauskas (g. 1938) yra žymus Lietuvos tapytojas, poetas, rašytojas. Surengė daug personalinių parodų, dalyvavo grupinėse parodose kaip “Grupės 24” narys, taip pat eksponavosi daugelyje solidžių tarptautinių parodų (iš knygos “100 Lietuvos dailininkų”, R. Paknio leidykla, 2000 m., sudarytoja R. Jurėnaitė). “Alio reklamoje” jo darbai tapo perparadavimo objektu. Verta apskaičiuoti, ko tikisi pardavėjas. Apskaičiavimams naudosiu standartinę būsimos vertė formulę: BV=DVx(1+r)t, kur BV yra būsima vertė, DV - dabartinė vertė, r - metinių palūkanų norma, t - investicijos laikas.

REKLAMA

1970 metais mano tėvai Leonardo Gutausko dirbtuvėje nusipirko paveikslą. Sumokėjo tiems laikams labai padorią sumą - 50 rublių. Vėliau pripažino, kad tai nebuvo ta suma, kurios norėjo dailininkas, todėl standartinę kainą padidinu iki 70 rublių. Verčiant į litus, rublius indeksuoju irgi standartiškai - x10. Taigi prieš 33 metus Leonardo Gutausko darbas kainavo 700 litų. Visus duomenis sumetu į formulę ir randu, kad pardavėjas, tikėdamasis L. Gutausko paveikslą parduoti už 7000 litų, nori gauti 7 proc. metinių palūkanų. Jei pavyks tai padaryti - puiki ilgalaikė investicija. Žinoma, jei tie realūs kūriniai iš “Alio reklamos” atitinka mano išvardytas sąlygas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Norėdamas išvengti šio “jei”, padariau eksperimentą.1983 metais Dailės kūrinių salone Muziejaus (dab. Vokiečių) gatvėje ilgai vaikštinėjau aplink lietuviškos tapybos klasiko Vinco Kisarausko puikų darbą. Taip jo ir nenusipirkau - 60 rublių buvo pernelyg didelė suma. Iš salono jis dingo po trijų savaičių. Bet jeigu aš būčiau tas pirkėjas - kuo gi dabar disponuočiau? Jeigu iš šios 60 rublių investicijos aš norėčiau gauti padorias 4 proc. metines palūkanas, šiandien paveikslą pardavinėčiau už 1314 litų.

Paklausiau “Vartų” galerijos savininkės p. Nidos Rutkienės, ar ji sutiktų priimti, o vėliau ir parduoti V. Kisarausko paveikslą už tokią kainą. Atsakė p. Rutkienė be šešėlio abejonės - su V. Kisarausko darbu jokių problemų nebūtų. “Lietuvos aido” galerijos direktorei p. Birutei Patašienei hipotetiškai pasiūliau tą patį darbą, bet su didesnėmis palūkanomis - 5 proc. Ir už 1600 litų jį būtų galima gana greitai parduoti, teigė direktorė.

REKLAMA

Su N. Rutkiene aptarėme dar kelias šiuolaikinių Lietuvos dailininkų investicinio perpardavimo galimybes - ir jos atrodė gana optimistiškos. Beveik kiekvienas 1960-1985 m. aktyviai dirbęs ir tuo metu populiarus dailininkas yra puiki investicija. Su tam tikromis išlygomis - jei norimos palūkanos neviršija 10 proc. (pavyzdžiui, tas pats hipotetiškai perpardavinėjamas V. Kisarausko darbas tuomet kainuotų 4036 Lt) ir jei darbas “geras”. Štai ši subjektyvi kategorija gadina visą investicinę idilę.

Mane labiausiai domina tie pirkėjai, kuriuos pavadinčiau tikraisiais meno realistais. Jie dailės kūrinį perka ne kaip kolekcionieriai, o kaip skaičiuojantys buitiniai estetai. Jiems tereikia kelių kokybiškų dailės kūrinių, kurie džiugintų (ar ramintų) akis, jais būtų galima pasigirti, vakarėlyje per netikėtai atsiradusią nejaukią tylos pauzę prašnekti: “Beje, šį paveikslą aš...” ir žinoti, kad sumokėti pinigai neprapuls. Taigi jie turi nusipirkti jiems patinkantį ir “gerą” darbą. Ar yra tokių? Galerininkai ir interjero dizaineriai sako, kad yra. Ir jų daugėja. Ir jų, atėjusių į galeriją pirkti, visuomet laukia “gero” darbo dilema. Bepigu skaičiuoti “vienos kartos senumo” darbus. Dar dešimtmetis kitas ir jie iš šiuolaikinio meno kategorijos pereis į antikvariato kategoriją. Aš galiu garantuoti, kad šiandien sumokėję 2000-4000 litų už 1970 metų padorų tapybos kūrinį 2023 metais - jei neįvyks kokių nors kataklizmų - gausite 3600-7300 litų (3 proc. metinių palūkanų). Bet niekada negalėčiau bakstelti pirštu į šviežią dailės kūrinį ir pasakyti: “Pirkit šitą. Po dvidešimties metų jis bus dar vertingesnis”. O ką galėčiau patarti? Tik standartinius dalykus - reikia stebėti konjunktūrą, dailininkų aktyvumą, muziejų pirkimus, dalyvavimą mugėse... Man pačiam nutiko pamokanti istorija. 1990 metais (kalbėdami su p. Rutkiene nutarėme, kad tie metai buvo labai palankūs pirkti meną) už 50 dolerių - tuomet visi už viską mokėjo doleriais - nusipirkau dar studentės tapytojos Miglės Kosinskaitės paveikslą. Labai jau man jis patiko. Tapytoja baigė mokslus ir dingo iš aktyvaus meninio gyvenimo. Ką gi - nusipirkau ne investiciją, o dekoro elementą, nutariau. Subjektyviai vertinant nepraradau nieko - ir šiandien šis paveikslas man patinka. Ir štai šį pavasarį užėjau patikrinti naują “Rūtos galeriją” (viename Vokiečių gatvės kieme), kur džiugiai pamačiau - visas antras aukštas atiduotas Miglės Kosinskaitės tapybai. Tą pačią sekundę mano studentiškas pirkinys vėl virto investicine galimybe.

REKLAMA

Aš pabandžiau sumodeliuoti investicinį šiuolaikinės lietuvių dailės patikimumą. Apklausiau keliolika galimų pirkėjų ir dailės specialistų, prašydamas surašyti penkias Lietuvos dailininkų pavardes, kurių kūriniai, jų nuomone, būtų ir kokybiški, ir iš kurių galima tikėtis investicinės grąžos. Iš atsakymų sudariau dailininkų dešimtuką. Jį skelbiu abėcėlės tvarka - tai nėra reitingas. Tai tik šiek tiek patyrusių meno rinkos dalyvių (ne kolekcionierių!) subjektyvių nuomonių aritmetinis vidurkis:

Eugenijus CukermanasRičardas FilistovičiusAntanas GudaitisLeonardas GutauskasStanislovas KuzmaVygantas PaukštėAudrius PuipaŠarūnas SaukaAlgimantas ŠvėgždaPovilas Ričardas Vaitekūnas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš viso buvo paminėti 48 menininkai. Atsiųstuose atsakymuose buvo daug prierašų ir detalizavimo. Fotografas Saulius Paukštys (vienintelis iš apklaustųjų sutikęs dalyvauti ne anonimiškai) savo pasirinkimą detalizavo šitaip: “Aš norėčiau nusipirkti Audriaus Puipos piešinį (jokių litografijų), Giedriaus Jonaičio sukurtų litų banknotų eskizą, Arvydo Šaltenio ir Vyganto Paukštės tapybą - iš ankstyvesnių, ir Vytauto Kalinausko akvarelinį eskizą scenografijai”. Ar yra vieta Lietuvoje, kur jis galėtų visa tai nusipirkti? Žinoma, galima veržtis į dirbtuves, bendrauti su dailininkų giminėmis - bet taip elgiasi kolekcionieriai. Jų toks darbas. Saulius Paukštys ir kiti galimi pirkėjai tam neturi laiko. Jie nori pirkti jiems reikalingas prekes parduotuvėje. Meną - taip pat.

Belieka prognozuoti, kad didėjanti paklausa suformuos pasiūlą ir galerijose atsiras vienos kartos senumo meno kūriniai. Taip pat ten bus ir retesni šiuolaikinės dailės pavyzdžiai. Ir tik tuomet paslaptingoji dailės rinka pajudės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų