@apsišaukėliai Ilgai svarsčiau, kurį iš dviejų svarbių šio dešimtmečio režisierių filmų – Andrejaus Zviagincevo „Leviataną“ ar Sergejaus Loznicos „Mano laimę“ – pasirinkti. „Leviatanas“ savotiškai didingas filmas, tarsi bandantis apibrėžti visos Rusijos visuomenės diagnozę – gniuždančią, skaudžią, pagrįstą smurtu ir neviltimi tikrovę. Iš pirmo žvilgsnio kiek anksčiau pasirodęs Loznicos filmas panašus į „Leviataną“. Jis taip pat pasakoja apie Rusijos kaimiškų vietovių skausmą, užmirštumą, nematomumą, tačiau paradoksaliai tai daro kur kas švelniau ir humaniškiau. Abiejų filmų verdiktai panašūs: smurtas ir neviltis yra rusiško gyvenimo centrinė ašis, tačiau Loznica sugeba sunkiai paaiškinamu būdu išvengti brutalaus nihilizmo, kuriuo tvoja žiūrovui „Leviatanas“. Filmas skaudus, išgręžiantis, bet kartu jautrus ir švelnus, tarsi leidžiantis kalbėti tiems, kurie pasirodo ekrane. Nors ir nebyliai.

„Mano laimė“ (atkreipkite dėmesį į abiejų filmų pavadinimų tono skirtumus) yra žvilgsnis į bedievišką, nepaisančią įstatymų, brutalią socialinę struktūrą, tačiau tas žvilgsnis empatiškas, atrodo, besistengiantis pastebėti tuos žmones, kurie yra uždaryti į šį negailestingą pasaulį. Loznicos savotiškas susidomėjimas ir atjauta neleidžia filmui nugrimzti į visišką nihilizmą. Atrodo, kad režisierius iš tiesų rūpinasi vaizduojamų žmonių likimu ir nori, kad jie būtų pamatyti.

@. Vienas jau atgule is ju grupes.