Trijų Rusijos šnipų išsiuntimas iš Lietuvos savaitgalį jau buvo komentuojamas ir Briuselyje. Atsitiko taip, kad būtent ketvirtadienio ryte europarlamentarai plenariniame posėdyje svarstė ES-Rusijos santykių raportą dar nežinodami apie Rusijos agentų išsiuntimą… Tad, iš Vilniaus atskriejusiomis žiniomis teko dalintis kuluaruose ir tai gerokai aptuštėjusiuose.
Europos parlamentas baigia savo posėdžius ketvirtadieniais iki pietų, tuo tarpu kitoms institucijoms ankstyvas penktadienis tai jau beveik savaitgalis.
Ką gi integruotoji Europa mano apie tai?
Žvalgybos agentai sulaikomi ne vienoje šalyje, ir Vilniaus istorija būtų nieko ypatingu neišsiskirianti, jei ne vienoje vietoje susidėję Lietuvos realijos (prezidento Pakso skandalas), neišvengiamai artėjanti Lietuvos narystė Europos Sąjungoje bei nauji vėjai ES-Rusijos santykiuose.
Dėl prezidento Pakso reikia pastebėti, kad faktas gerokai parėmė sklandančią sąmokslo teoriją, apie tai, kad kadencijos metines mininčio prezidento rinkimuose dalyvavo ne šiaip sau Rusijos mafija, o gal ir visai valdiškos šalies tarnybos. Jei taip, tai Lietuvai rašytinas didelis pliusas už ryžtą, o Rusijai minusas už kišimąsi į svetimos šalies reikalus ir prastą šnipų darbą…
Galima būtų patvirtinti ir kitą teoriją, kad Rusiją laiko Lietuvą ta būsimąja ES šalimi, per kurią bus “dirbama” su visa sąjunga. Jei teorija pasitvirtins, taps jau visai aišku, kodėl Rusijos ambasados Lietuvoje personalas toks skaitlingas. Tiesa, pagal slaptos informacijos “nutekėjimą” Lietuva niekuo ypatingu neišsiskiria, bet visada, net anais tarpukario laikais SSSR žvalgybai Lietuva buvo nebloga dirva.
Pagaliau, trečia, kas Briuseliui svarbiausia. Pasitvirtina teiginiai, kad Rusijos demokratijos viltys negrįžtamai nyksta. Minėtame plenariniame Europos Parlamento posėdyje buvo bene pirmą kartą nuo Šaltojo karo pabaigos taip griežtai pasisakoma Rusijos adresu. Teigiama, kad Rusija, oficialiai ES strateginis partneris, aiškiai nepateisino į ją dėtų vilčių (ir lėšų), demokratija, atstovavimo galimybė, žiniasklaidos laisvė vis labiau ribojama, autoritarizmo tendencijos nestabdomos, karas Čečėnijoje jau gali būti laikomas ne žmogaus teisių pažeidinėjimu, o genocidu, organizuotas nusikalstamumas klesti, ekonominiai ryšiai klimpsta procedūriniuose nesusipratimuose ir Rusijos ketinimuose išsiderėti sau ypatingas sąlygas. Rusija ir toliau piktnaudžiauja savo didumu ir neprognozuojamumu. Kaip viena iš pusėtinai sėkmingai išspręstų problemų minimas Kaliningrado tranzitas. Ir tai didele dalimi Lietuvos ir ES, o ne Rusijos pastangų dėka.
Panašiai Rusija charakterizavo visų – dešiniųjų ir kairiųjų – frakcijų atstovai. Na, o naujausių žinių kontekste pridedama konstatacija, kad Rusija grįžta prie SSSR metodų diplomatijoje. Neseniai Katare Rusijos agentai nužudė buvusį Čečėnijos prezidentą, - nieko panašaus nebuvo daugiau kaip dešimtmetį. Sovietmečiu politinės žmogžudystės ir perversmai Trečiojo pasaulio šalyse buvo skaičiuojami dešimtimis. Kišimasis į lietuviškuosius Pakso reikalus gali pasirodyti, kaip mėginimas galiausiai inicijuoti kokią nors Maskvai palankią “revoliuciją”…
Tai, kokie gi buvo tikri Maskvos planai, koks buvo sulaikytųjų ir išvarytųjų rangas, komentatorių vertinimu, gali paaiškėti patyrus Rusijos reakciją. Pastaroji gali būti arba visos aferos nuleidimas tylomis, bylojantis, kad Maskvai nieko nesinori viešinti, arba kelių Lietuvos diplomatų išsiuntimas iš Rusijos kalbantys apie Maskvos tarnybų įtūžį…
Lietuvos ryžtingumas vertinamas absoliučiai teigiamai. Tiesa sakant, bijoti nėra ko, NATO saugumo garantijos realiai jau “dengia” Lietuvą, o Europos Sąjungos šalių akimis žiūrint, Lietuvos specialiosios tarnybos ne iš kelmo spirtos. Galiausiai, jei šalis nesibaimina versti su Rusija susijusį prezidentą ir išvaryti Rusijos šnipus, demokratijos būklė šalyje galima laikyti bent jau priimtina Vakarams.
Egidijus Vareikis yra stebėtojas Europos parlamente
