„Visų pirma, norisi, kad žaidėjai būtų sveiki ir kuo greičiau įeitų į optimalią formą. Kalbant apie rinktinės branduolį, pagrindas bus iš žaidėjų, kurie žaidžia užsienyje. Jie yra geresnės žaidybinės formos, sezonai ten nėra pradinėje stadijoje, o svarbiausia – jie žaidžia ant žolės“, - pokalbį tinklalaidėje „FutbolasLT“ pradėjo Lietuvos nacionalinės rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas.
Ar yra užsienyje žaidžiančių futbolininkų, kurių dar nematėme rinktinėje, bet jie bus kviečiami?
Yra. Kviesime Luką Michelbrinką. Jis nėra labai galingo sudėjimo, bet yra labai protingas žaidėjas. Drąsus su kamuoliu, galintis organizuoti žaidimą, gerai priima kamuolį, geba atsisukti nugara į varžovą, gerais perdavimais pradeda atakas, gerai atlieka gynybines funkcijas.
Tai aukšto futbolo intelekto žaidėjas, o man tokie labai patinka. Artimiausiose rungtynėse norėsime daugiau turėti kamuolį, todėl mums reikia žaidėjų, kurie mėgsta būti su kamuoliu, kurie drąsūs su juo, kurie mato judėjimus, gal net vienu žingsniu į priekį. Gerai, kad tokie žaidėjai atsiranda ir žaidžia gana aukšto, pagal mūsų standartus, lygio lygoje – trečiojoje „Bundeslygoje“, kur intensyvumas ir kovingumas yra aukšti. Manau, kad jam čia nebus jokio kultūrinio šoko.
Gal be L. Michelbrinko yra dar kas nors sąraše? Mums, pavyzdžiui, įstrigo Nojus Audinis..
Kalbant apie Nojų Audinį, per paskutines trejas rungtynes, kiek žinau, jis nesužaidė nė minutės. Be to, šioje pozicijoje mes mažiausiai turime problemų – turime ir Olbrekį, kuris sėkmingai žaidžia Albanijos lygoje, taip pat Utkų.
Kalbant apie Utkų, ar nebus problemų jam atskristi?
Šiais laikais atsiranda ir tokių logistinių problemų..
Tarpsezoniu daug potencialių kandidatų išvyko į tolimesnes nuo Europos šalis: Gytis Paulauskas – į Pietų Korėją, Nauris Petkevičius – į Indiją, Vykintas Slivka – į Japoniją. Kaip su jais? Ar tai kažką keičia renkantis?
Aišku, tai sukelia tam tikrų problemų. Gyčio Paulausko paskutinė gauta raudona kortelė buvo perkelta į naują čempionatą, todėl jis nežaidė pirmųjų dviejų turų ir visiškai neturi oficialios žaidimo praktikos. Skristi iš Pietų Korėjos, kur jie žaidžia 22 dieną, o pats skrydis trunka apie 20 valandų, nelabai yra logiška.
Nauris dabar rungtyniauja Indijoje, gerai pradėjo čempionatą, bet šiose rungtynėse, ko gero, versimės be jo, nes tose pozicijose turime žaidėjų, kurie gerai žaidžia ir yra formos. Taip ir vyksta atranka.
Dėl Vykinto taip pat kalbėjome – jam per sunki kelionė, be to, šiuo metu jis nėra startinės sudėties žaidėjas. Futbole dinamika labai intensyvi: kas buvo prieš tris mėnesius, dabar jau gali būti pasikeitę. Kažkas nepraeina atrankos, kažkas nebežaidžia, kažkas žaidžia mažiau. Ta atranka pateikia nemažai galvosūkių.
Prisideda ir traumos. Artūras Dolžnikovas vis dar traumuotas, jo nėra komandos išplėstinėje sudėtyje. Kartais būna, kad pakvietimas išsiųstas žaidėjui, kuris tuo metu jau sėdi ant suolo arba žaidžia vos penkias minutes. Tai tam tikra loterija – ar pataikysi, ar ne, dažnai priklauso nuo nekontroliuojamų aplinkybių.
Kontrolinės rungtynės, viena vertus, skirtos bandymams ir eksperimentams, kita vertus – žinant nelaimėtų rungtynių seriją, norisi laimėti. Kaip tuos du dalykus suderinti?
Jeigu tos rungtynės vyktų kaip čempionate – kas tris ar šešias dienas – tai keltų didelį nerimą. Tačiau paskutinės rungtynės buvo prieš tris mėnesius, todėl dabar apie tai per daug galvoti neverta. Gali būti, kad atvyks penki nauji žaidėjai ir jie bus startinėje sudėtyje, bet tai neturėtų mūsų slėgti.
Aišku, kažkas primena ir patys mes turime gerą atmintį – ta statistika nėra maloni. Tačiau kiekvienose rungtynėse stengiamės žaisti gerai: kad būtų maksimalus atsidavimas, motyvacija, kad geriausi žaidėjai būtų aikštėje. Jokių išankstinių nusistatymų nėra. Pagrindinis tikslas – kiekvienose rungtynėse laimėti. Tas pats bus Moldovoje, tas pats bus Sakartvele. Aišku, norisi pamatyti naujus žaidėjus ir tikiu, kad tam bus galimybių. Tačiau nesvarbu, ar žais nauji, ar tie patys – mūsų tikslas nesikeičia. Mes neturime opcijos tiesiog dalyvauti – mes norime gerai žaisti. Žinome, kad tik gerai žaisdami, atlikdami savo užduotis ir atsakomybes aikštėje, turime galimybę laimėti kiekvienas rungtynes.
Armandas Kučys. Ar įsivaizdavote, kad jis grįžta po devynių mėnesių ir iš karto – įvarčiai, įvarčiai, įvarčiai? Kaip tai įmanoma?
Armandas yra išskirtinio talento ir charakterio žaidėjas. Aš žinau, ką reiškia grįžti po daugiau nei šešių mėnesių pertraukos. Mačiau, su kokiu noru ir drąsa jis žaidė pirmose rungtynėse. Net kalbėjau su juo – žinau, kad jis toks kovotojas, tikras gladiatorius, bet gal pradžioje reikėtų šiek tiek atsargiau.
Tai buvo toks tėviškas patarimas. Visi norime, kad jis būtų sveikas ir kad jam sektųsi klube. Tokie žaidėjai ne dažnai atsiranda nei pas mus, nei pasaulyje, todėl norisi, kad traumos, kurias jis patyrė, būtų paskutinės ir netrukdytų jo nuostabiai karjerai.
Kas šiai dienai yra favoritas Tautų lygoje: Azerbaidžanas ar Lietuva?
Čia jau nebetinka kalbos apie tai, kam bus paprasčiau. Visi dirba panašų darbą. Jei kalbame apie Azerbaidžano rinktinę, ten yra žaidėjų, kurie žaidžia Čempionų lygoje. Kiek tokių turime mes?
Jokiu būdu nereikia nuvertinti varžovų. Aišku, mūsų tikslas vienareikšmiškai yra pakilti iš šio diviziono – kitų kalbų net neturėtų būti. Darysime viską, kad taip įvyktų.
Tačiau lengvų rungtynių jau seniai nebuvo ir jų nesimato. Šiame divizione daug kas priklauso nuo to, kuri komanda tą dieną bus geriau pasiruošusi, labiau motyvuota, geriau susitvarkys su emocijomis. Jei kalbame apie bendrą meistriškumą, Azerbaidžano ir Lietuvos rinktinių skirtumas nėra didelis.
Negaliu pasakyti, kad mes geresni ar blogesni. Reikės pakalbėti su Valdu Dambrausku ir išgirsti jo nuomonę – tas čempionatas tikrai nėra prastas. Bet viena aišku: viskas yra mūsų rankose ir mes turime visas galimybes pasiekti savo tikslą.
---
Visą pokalbį su Edgaru Jankausku klausykite čia:
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
