Įrašu apie Nikojalaus mirtį Dominykas Vaitiekūnas pasidalijo socialiniuose tinkluose. Juo sutiko pasidalinti su naujienų portalu tv3.lt.
„NIKOLAJUS RUDUO RUGSĖJIS
2014-2023
Metų galas man ant šventinio stalo paserviravo ir pasiūlė kiek giliau apmąstyti tris savokas: (NE)PRISIRIŠTI, PALEISTI IR ILGĖTIS.
Antrą kalėdų dieną teko paskutinįkart palaikyti Nikolajų už letenėlės ir atsisveikinti. Jeigu trumpai – organizmas neatlaikė kovos su onkologine liga.
Visada žinojau, kad ta diena ateis ir gali būti, ji ateis greitai, mat sakoma, kad dideli šūnys ilgai negyvena, o mano butiokui į nugarą alsavo brandesnė senatvė, mat ėjo jau dešimti jo gyvenimo metai. Tad džiaugiuosi, kad karts nuo karto atsipūsdamas nuo graužaties, kad per daug dirbu ir per mažai skiriu kokybiško laiko savo šuniui, kartkartėmis pakeldavau akis ir pasigrožėdavau šita mūsų bičiulyste, sau primindamas, kad nėra didesnės gyvenimo konstantos už laikinumą. Todėl buvo ne viena tokia akimirka, kada tas laikinumas virsdavo į vienas į kitą sukaupto žvilgsnio grožį.
Man labai sunku suprasti vieną dalyką – kas galėjo tokį puikų ir tobulą šunį išmesti į gatvę, dar sunkiau man suprasti, kas galėjo jo nepasigesti. Bet kokiu atveju, tikiuosi, kad draugystė su manimi jam nebuvo nuobodi, o man kainavo tik dukart restauruotą antikvarinę sofą, mainais į gyvenimą atnešdamas daug prikolnų dalykų. Ir tiesiog šanso pajausti, kad ne tik aš, bet ir kažkas kitas ant tos pačios sofos yra melancholiškai prikolnas. Kartais mes buvom biški ilgesningi, bet paprikolinantys ant viršaus to ilgesingumo.
Nikolajus man visada būdavo inkaras, kuris mane prišvartuodavo prie žemės iš padebesių, primindamas, kad galima į viską žiūrėti paprasčiau, nueiti daugiau kilometrų mišku ir šiaip, kad nuotykiai – fainiau negu prie kompo planuojami darbai.
Nikolajui kiekvienas žmogus buvo draugas ir džiaugiuosi, kad taip gyvenimas mums klojosi, kad mes, apart kelių moralizuojančių debilų, nesutikom kartu blogų ir nedraugiškų žmonių. O gal abu turėjom tam uoslę ir apeidavom visokius gyvūnų nemėgstančius asilus.
Budistiška išmintis mums siūlo NEPRISIRIŠTI, o populiariojoj psichologijoj paskutiniu metu nuaidi sąvoka PALEISTI. Tik abi jos žvelgianti iš žmogiškos prigimties atrodo labai naivokos.
PALEISTI ryšį su kažkuo man atrodo tas pats kas NUTRAUKTI. O jeigu iš širdies sukuri ryšį su kita gyva būtybe, tai jos nutraukti neįmanoma. Tikras ryšys niekada nenutrūksta, net jeigu tų, su kuriais tas ryšys sukurtas, jau nebera, arba šiuo metu šalia nėra.
Todėl ne nutraukti, o išmokti gyventi be to ryšio tęstinumo, man šią akimirką atrodo išmintingiausia. O visi, kurie kadaise išėjo iš mano gyvenimo, vis tik yra pasilikę kaip mano paties dalis ir kartais apsireiškia sapnuose ar kitom telekomunikacinėm priemonėm. Ir mano leidimo neklausia. O aš ir nesipriešinu. Ir nesipriešinsiu.
Ir ilgėtis nenustosiu. Nes ilgėtis, tikrai nereiškia tikėtis, kad sugrįš. Ilgėtis reiškia suprasti, kad buvo gera. Ir nieko daugiau nereikalauti. Ir nesitikėti, kad vieną ryšį lygiai taip pat atstos kitas ryšys.
Bliamba, gera buvo, Nikolajau su tavim. Prikoliste, tu. Ačiū“, – rašė D. Vaitiekūnas.
Žurnalistams reikėti išeiti į gryną orą smegenis išvėdinti
