REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau rašiau apie įspūdžius iš matytų spektaklių Krokuvos tarptautiniame teatriniame festivalyje „Krakowskie Reminiscencje Teatralne“ bei minėjau, kad tuo metu vyko jauniems teatro kritikams ir rašytojams suorganizuotas seminaras.

REKLAMA
REKLAMA

Pirmiausia – duoklė oficialiai informacijai: minėtas seminaras buvo jau antrosios tęstinio projekto „Mobilioji teatro ir komunikacijos laboratorija“ dirbtuvės, skirtos tobulinti jaunųjų teatro kritikų profesinius įgūdžius. Pirmosios įvyko praeitais metais Miunchene „Spielart“ festivalio metu (apie tai rašė Goda Dapšytė „Literatūroje ir mene” 2007 m. gruodžio 7 d.). Šį kritikų „laboratorijos“ projektą, remiamą Europos komisijos, inicijuoja FIT („Festivals in Transition“) – dešimties teatrinių Europos festivalių tinklo programa, kuriai priklauso ir „mūsiškės“ „Sirenos“. Kiti programos nariai, be jau minėtų Lietuvoje, Lenkijoje ir Vokietijoje vykstančių tarptautinių festivalių – tai „Baltic Circle“ Helsinkyje, „4 x 4 days in motion” Prahoje, „Baltoscandal“ Rakverėje (Estija), „Homo Alibi“ Rygoje, „Divadelna Nitra“ Nitroje (Slovakija), LIFT Londone ir „Exodos“ Liublianoje (Slovėnija).

REKLAMA

Akademinio pasiruošimo ar vien tik asmeninės domėjimosi iniciatyvos ne visuomet pakanka norint adekvačiai reaguoti, vertinti ir kalbėti apie šiuolaikinius teatrinius procesus, ypač tokius, kurie itin linkę į interdiscipliniškumą. Todėl tarptautinis kritika užsiimančių žmonių bendravimas yra nepaprastai naudingas: dalijamasi patirtimi, patarimais, profesinėmis pastabomis, ieškomi universalūs tarpusavio kalbėjimosi apie menus ir jų vertinimo būdai. „Mobiliosios teatro ir komunikacijos laboratorijos“ tikslas – skatinti jaunųjų teatro kritikų ir dramaturgų iš skirtingų šalių bendradarbiavimą, plėsti jų profesinį akiratį, ugdyti, o gal net ir atrasti kompetentingus šiuolaikinio teatro analizės, vertinimo ir pristatymo visuomenei metodus.

REKLAMA
REKLAMA

Keturias dienas Krokuvoje trukusio seminaro tema buvo įvardinta „Teatras kaip dialogas“ („Theatre As Dialogue“). Užsiėmimams vadovavo Rokas Vevaras, slovėnų kritikas, pagrindinio Slovėnijoje tearinio žurnalo „Maska“ redaktorius, dramaturgas ir režisierius bei Rose Fenton, festivalio „LIFT“ Londone įkūrėja, jaunųjų kritikų „laboratorijos“ projekto koordinatorė. Nuo ryto iki vakaro (iki prasidedant spektakliams) vykusios dirbtuvės pagal darbo pobūdį paprastai skildavo į dvi dalis: teorines diskusijas įvairių teatro kritikos problemų klausimais ir praktinius užsiėmimus – tekstų apie matytus festivalyje spektaklius aptarimus. Pastaruosius tekstus (tiesa, nedidelės apimties) anglų kalba tekdavo rašyti naktimis po spektaklių ir viešų, dūmuose skendėjusių (Lenkijoje leidžiama rūkyti viešose erdvėse!) diskusijų festivalio klubuose. Tokia situacija, manau, niekam ne naujiena, tokia jau „studentiška“ įprastai būna daugumos seminarų veikla.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Keliose Krokuvos įstaigose (teatruose, meno galerijų klubuose) galima buvo išvysti kiek neįprastą 15-17 žmonių grupę: kone visi apsiginklavę „laptopais“, nuo nemigos išvargusiomis akimis, rankų gestais braižydami ore įvairiausias trajektorijas apie kažką nuolat aktyviai diskutuoja. Apie ką? Ogi apie teatro kritiko profesiją, jos ypatumus skirtingose šalyse, rašymo apie spektaklius strategijas ir taktikas (kitaip tariant – pagudravimus) bei profesinius anekdotus ir stereotipus. Beje, būtent nuo pastarųjų oficialiai prasidėjo pirmoji seminaro diena: Rokas Vevaras mandagiai paprašė visų dalyvių pasidalinti žinomais stereotipais apie teatro kritikus ir jų veiklą.

REKLAMA

O apie teatro kritikus kalbėti visada yra smagu. Taip pat, kaip ir apie mėlynakes peroksidines blondines, menininkus, gėjus, politikus bei daugybę kitų panašių, potencialiai anekdotinių figūrų. Visos jos – iš tokių „mineralų“ grupės, kuriais tręšiame tarpusavio bendravimo dirvą, gimdančią banalius iki koktumo, o kartais ir visai linksmus stereotipus.

Pavyzdžiui, vienas banaliausių ir dažniausiai girdimų (net profesionalų diskusijose!) – kritikas yra menininkui priešas ir todėl jų bendradarbiavimas nėra įmanomas. Ir kaip tuomet paaiškinti pleištą tarp kritikos ir menininkų kalantiems, kad kritikas – joks ne priešas, bet savo darbą dirbantis profesionalas. Tiesa, manau, kad ir ne draugas.

REKLAMA

Pirmąją dieną buvo išsakyta išties daug stereotipų, juokelių. Visų jų neišvardinsiu, bet kelis, daugiausia kartų sutapusius, verta pabrėžti – pasikartojimas, manau, rodo tų pačių problemų egzistavimą skirtingose šalyse:

Nėra ir negali būti objektyvios kritikos;


Kritikas – teatro praktiko priešas;

Kritika yra visuomet negatyvi;

Kritikas privalo būti išsimokslinęs (įgijęs akademinių mokslų pagrindą);

Kritikas yra intelektuali, tik į savo nuomonę susikoncentravusi mašina, nesugebanti remtis emociniais išgyvenimais;

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kritikas – informacinių medijų tarnas;

Kritika nėra kūryba, bet „parazitinė“ meno atžvilgiu veikla, gimusi iš psichologinio „nerealizuotų praktiškai kūrybinių sumanymų“ komplekso;

Kritika nėra profesija, bet gyvenimo stilius.

Tačiau, kad ir kaip dažnai yra girdimi ir žinomi šie keli iš daugelio stereotipų, būtent tokios kalbos išprovokavo seminare bendresnės problematikos diskusiją. Buvo kalbamasi įvairiausiais praktinę veiklą (ypač spektaklių recenzavimą) liečiančiais klausimais. Pavyzdžiui, ar teatro kritikas privalo „pasiruošti“ prieš spektaklį – perskaityti pjesę ar kitą literatūrinę medžiagą jei tokia yra, pasikalbėti su kūrėjais, susipažinti su kūrinio aktualijų kontekstu? O gal kritikui naudinga būti tabula rasa, neįtakotam jokios išankstinės informacijos bei nuomonių konteksto? Juk kartais „pasiruošimas“ savo ruožtu gali ne tik pagelbėti analizuojant ir vertinant matytą kūrinį, bet ir paveikti refleksiją, suformuodamas išankstinius vertinimo kriterijus, kryptis, nusistatymus. Kita vertus, vėlgi „pasiruošimas“ yra galimas išankstinių stereotipų, suformuotų žiūrovo sąmonėje būtent dėl konteksto informacijos, patikrinimo būdas.

REKLAMA

Bet, matyt, tai priklauso nuo konkrečių atvejų ir nuo kiekvieno kritiko asmeninio profesinės veiklos stiliaus. O jei jau kalbame apie stilių, tai kiek konkretus stilius priklauso nuo kritiko veiklos įvairumo? Neretai teatro kritikai patys mielai keliauja į teorinę teatro barikadų pusę. Tad ar platesnis, įvairiapusiškesnis kritiko veiklos laukas (kai užsiimama vadyba, režisūra, galbūt net aktoryste) padeda suprasti teatrą ar atvirkščiai – pančioja ir klaidina? Beje, įdomu, kad šiuo klausimu nuomonės tarp seminaro dalyvių kiek išsiskyrė: Rytų Europos atstovai teigė, kad teatro kritikui naudingiau išlaikyti distanciją su teatro praktika, kitaip iškyla pavojus įvairiems galutinio rezultato pateisinimams, o „vakarietiškoji“ dalis manė, kad vidinio teatro mechanizmo žinojimas tik suaktyvina kūrinio recepciją ir refleksiją.

REKLAMA

Seminaro metu buvo kalbama net apie tai, kiek kartų kritikas gali sau leisti eiti žiūrėti spektaklį, kai planuoja apie jį rašyti recenziją. Ar, remiantis tuo, kad teatro meno specifika slypi efemeriškume (konkretus spektaklis yra trumpalaikis, priklausantis tik savo laikui ir erdvei, o komunikacija tarp scenos ir publikos – unikali kiekvieną kartą), kritikas turėtų rašyti recenziją iškart pamatęs pirmąjį spektaklį? Į šį klausimą buvo pasiūlyta reaguoti „praktiškai“: rašai gilesnę studiją – eik tiek kartų, kiek reikės, kad perprastum viską, išnarpliotum kiekvieną detalę; rašai kasdieninę recenziją – iš esmės pakanka ir vieno karto.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vėliau šie įvairūs klausimai gan nuosekliai atvedė diskusiją į rašymo žanrų aptarimą. Per kitas seminaro dienas buvo kalbamasi kelių dažniausiai informacinėse medijose naudojamų žanrų (recenzija, anonsas, laiškas, reportažas, interviu) temomis, apie jų problemas ir ypatumus. Seminaro dalyviai dalinosi patirtimi apie manipuliacinius rašymo mechanizmus (probleminius, iškeliančius tekste prieštaravimus, konfliktus ir paradoksus arba meninius-palyginamuosius sakinius), kurie padeda sudominti skaitytoją arba tokius žodžius, kurių reikia vengti lyg velniui kryžiaus. Pavyzdžiui, vartojami būdvardžiai „puikus“, „nepakartojamas“, „įspūdingas“, kurių apstu spektaklių programėlėse ar anonsuose, nesukelia ne tik pagarbos teksto autoriui, bet jau neišlaiko ir skaitytojo dėmesio – nieko konkretaus nesakantys žodžiai prasprūsta pro akis lyg per TV ekraną kasdieninės reklamos.

REKLAMA

Įvairių rašymo žanrų nagrinėjimas apnuogino vieną iš įdomesnių kritikos problemų – tinkamo dialogo su skirtingu skaitytoju paiešką. Kaip atrasti tokį komunikacijos būdą, kuris sudomintų kuo platesnę auditoriją, leistų įvairiapusiškiau suvokti meno kūrinį? Regis, jokių universalių receptų nėra. Ir stengtis kaskart reikia iš naujo. Ypač kalbant apie šiuolaikinį teatrą, kuris neretai žiūrovą palieka abejonių ir nepasitikėjimo menu labirintuose.

Vilmantas Juškėnas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų