Demencija - tai dėl įvairių ligų ar liguistų būsenų, kurios galvos smegenų žievėje sukelia negrįžtamus pakitimus, prasidedantis intelekto kritimas: pažeidžiamos psichinės funkcijos, pastebimi suvokimo, elgesio pakitimai ar kiti fiziniai simptomai.
Demencija - vyresnio amžiaus žmonių liga. Nustatyta, kad apie 5 procentus šalies gyventojų, kuriems per 65 metus, serga sunkia, o 10 procentų - lengva ar vidutine demencijos forma.
Medicininėje literatūroje nurodoma, kad svarbiausi demencijos simptomai yra šie: sutrikęs miegas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas, atminties, valios bei orientacijos sutrikimai, sumenkusi jausmų gama, interesų rato susiaurėjimas, mąstymo sulėtėjimas, skurdžios emocijos, higienos įgūdžių praradimas.
Ligos išsivystymo priežastys yra labai įvairios. Susirgimas gali pasireikšti esant galvos smegenų ligoms ir smegenų pažeidimams. Manoma, kad tuomet sutrinka smegenų cheminių medžiagų apykaita. Medikai tvirtina, jog dažnai tenka susidurti su sutrikusios smegenų kraujotakos sąlygota demencija (kai žmogų ilgą laiką vargina padidėjęs kraujospūdis, aterosklerotiniai kraujagyslių pakitimai ir pan.).
Silpnaprotystė gali pradėti formuotis ir po toksinio galvos smegenų pakenkimo, pavyzdžiui, apsinuodijus alkoholiu, smalkėmis, sergant sunkiomis fizinėmis ligomis, esant sunkiam inkstų pažeidimui ir kt.
Yra žinoma nemažai atvejų, kai demencija išsivystė patyrus galvos smegenų traumą ar kaip infekcinio susirgimo pasekmė.
Žinoma, ne paskutinėje vietoje yra ir genetiniai faktoriai. Yra apskaičiuota, jog jei pirmos eilės giminaitis jau serga demencija, kitiems šeimos nariams tikimybė susirgti šia liga padidėja net keturis kartus!
Paprastai silpnaprotystė formuojasi iš lėto. Pamažu nyksta etiniai, estetiniai jausmai, humoro suvokimas. Keičiasi, blėsta emocijos, ligonis tampa viskam abejingas, dirglus, piktas, jam sunku bendrauti su kitais. Būna, kad ligonis esti euforiškas, neįstengia kritiškai vertinti vykstančių įvykių bei savo poelgių.
Sutrikus dėmesiui ir pablogėjus atminčiai toks ligonis nebesugeba įsiminti naujos informacijos - tik dar kurį laiką atmena senas žinias. Greičiau pamirštama tai, kas buvo, kaip sakoma, iškalta atmintinai, išmokta mechaniškai. Sunkesniais atvejais toks žmogus gali net pamiršti kitų namiškių vardus, metus, neprisimena net savo paties vardo, profesijos.
Kintant valiai toks ligonis greičiau pasiduoda kitų įtakai, darosi vangus, apatiškas arba atvirkščiai - neramus. Dalis ligonių pradeda labai daug valgyti, kiti palinksta į girtavimą.
Pamažu nyksta gebėjimas savarankiškai protauti, imami pamiršti elementarios higienos įgūdžiai (ligonis atpranta praustis, maudytis, nesugeba tvarkingai naudotis tualetu ir t. t.) .
Neretai tokiems ligoniams sutrinka darbo ir poilsio ritmas: dieną miegama palyginti gerai, tačiau naktį ima kankinti nerimas, padidėja jautrumas, susijaudinimas. Gali pradėti kamuoti mintys, jog kažkas kėsinasi apvogti, jog neištikimas sutuoktinis ir pan.
Silpnaprotystė, arba demencija, anot medikų, gali būti dvejopa: dalinė ir pilnoji. Esant dalinei demencijai ligos eiga dažniausiai būna lėtinė, psichinės funkcijos pažeidžiamos netolygiai, ligonis kurį laiką susitvarko su darbu, laikosi įprasto gyvenimo ritmo. Asmenybė keičiasi mažai. Lėtėjant mąstymui ir kalbai, kai kurie ligoniai gali nesugebėti atskirti pagrindinių dalykų nuo antraeilių. Pamažu nyksta įgūdžiai, vis labiau pakenkiama psichinių funkcijų veikla, kol galiausiai ligonio būklė tampa panaši į pilnąją demenciją.
Sergant pilnąja demencija pakinta visos psichikos funkcijos. Ligonis nebepaiso įprastų moralės ir etikos normų, tampa paviršutiniškas, ciniškas, kartais - ir pernelyg seksualus. Prarandamas psichinis aktyvumas, ryškiau kinta emocijos, nunyksta individualūs charakterio bruožai.
Esant sunkesnei demencija sergančio ligonio būklei skiriamas invalidumas, slauga.
Paskyrus reikiamą gydymą ligos simptomatika gali išnykti ar sumažėti kelioms savaitėms ar mėnesiams (kai kuriems - dar ilgesniam laikotarpiui), tačiau vis tiek liga progresuoja toliau. Ligos eigai ypač didelę reikšmę turi psichosocialiniai faktoriai (sakysime, kuo aukštesnis intelektas buvo iki susirgimo demencija, tuo didesnė tikimybė, kad ligoniui bus lengviau prisitaikyti). Nustatyta, jog depresija, nerimas ligos eigą gali apsunkinti (sergančiajam demencija depresija gali išsivystyti bet kuriuo metu, bet dažniausiai - ligos pradžioje).
Demencijai progresuojant ligoniui tampa vis sunkiau prisitaikyti prie jį supančios aplinkos. Dar po kurio laiko gali atsirasti haliucinacijos, kliedesiai. Sunkiausios komplikacijos - traukuliai, plaučių uždegimas, pragulos.
Kaip demencija gydoma? Jeigu tik įmanoma, visų pirma šalinamos ligos priežastys. Kai tai nėra galimybės padaryti, skiriamas simptominis gydymas (psichines funkcijas gerinantys medikamentai). Jei demencija sergantis žmogus turi ir kitų sveikatos sutrikimų, serga ir kitomis ligomis, tuo pat metu gydomos ir jos (mat pastarųjų paūmėjimai gali turėti neigiamos įtakos ligonio psichinei būsenai). Kai ligonį kamuoja nuotaikos sutrikimai, skiriami antidepresantai, o atsiradus haliucinacijoms ir kliedesiams - neuroleptikai.
Pastaraisiais metais demencija sergančiam žmogui stengiamasi padėti gydant ambulatoriškai - kad toks pilietis liktų jam įprastoje aplinkoje, nes staigus jos pasikeitimas gali turėti neigiamą poveikį. Labai svarbu ir artimųjų slauga, palaikymas. Žinoma, ir pats ligonis turėtų pagal galimybes savimi pasirūpinti.
Esant sunkesnei ligos formai ligonio negalima palikti vieno. Jis turi būti tinkamai slaugomas, nuolat sekamas specialisto, kad prireikus būtų paskirti atitinkami medikamentai. Aplinkiniai turėtų suprasti, jog tokie ligoniai būna ir piktesni, ir irzlesni, ir dirglesni. Artimieji slaugomam ligoniui turėtų sukurti saugią aplinką. Žinoma, nereikia tokių ligonių per anksti "nurašyti" , nereikia stengtis jiems per daug padėti, nes tai skatina priklausomybę, slopina savarankiškumą.
Profilaktika
1. Sveikas gyvenimo būdas.
2. Žalingų įpročių atsisakymas.
3. Sportas, fiziniai pratimai.
4. Pilnavertė mityba.
5. Stresinių situacijų vengimas.
6. Savalaikis ir tinkamas bet kurio sveikatos sutrikimo gydymas.
