„Aš absoliučiai pavargau būti šuns vietoje – totaliai! Miestui mūsų nereik ir niekad nereikėjo, valstybei tuo labiau – galim visi ramiai išvažiuoti ir visi tik labai pasidžiaugs... Kai kurie žmones aukščiausiose pozicijose mano, kad paukščiukų čiulbesys yra geriau už operą... Tai ką čia pakomentuosi.
Repetuoti nėra kur – vieną dieną yra, kitą dieną – nėra, ir net nėra pas ką išsimaldauti kokios didesnės patalpos tom valandom, kai nėra kur prisiglausti. Salių nėra arba jos visos jau išsidalintos...
Solistai suvažiuoja geriausi iš geriausių – nėra kur jų visų padėti, nors gatvėje palapinėje sodink.
Aukščiausius apdovanojimus Britanijoje pelnęs kostiumu dizaineris (Jonas Morrellis – red.) irgi kaip šuo benamis laksto iš vieno kampo į kitą, bandydamas pamatuoti nerealaus grožio kostiumus, sukurtus su tokia meile ir atidumu... Man jau net nebegėda, nes jau pasiekiau tą lygi, kai aš jau esu už ribos, kur būna gėda...
Kada mes galėsim turėti savo kampą darbui? Kada?
Kiek galima klijuoti iš oro kažkokias pilis kosmose, nes čia ant žemės praktiškai labai sunku surasti atramos taškų... Jeigu nebūtų nuostabių žiūrovų ir jų šilumos, tai čia jau seniai viskas būtų aišku, ką daryti...
Atleiskit už pasisakymą – nebegaliu tylėti... 9 metai jau visa tai tęsiasi ir įtariu, kad kažkada tai turėtų kažkaip išsispręst...
KUR TAI MATYTA, KAD SOSTINĖ NETURI RIMTOS KONCERTŲ SALĖS?“
