Šiemetinis “Kaziukas” savo lankytojus galėjo pradžiuginti dar ir naujutėlaičiu prekybos pasažu, ką tik atidarytu tokios pat naujos Vilniaus savivaldybės kaimynystėje Konstitucijos prospekte.
Tai dalis baigiamo įrengti grandiozinio Lietuvos mastu prekybos ir verslo centro "Europa", kurį nekilnojamojo turto bendrovės "Hanner" užsakymu suprojektavo Audriaus Ambraso firma (architektai A. Ambrasas ir V. Adomonytė, interjero architektas D. Juškevičius, taip pat R. Ambrasienė, D. Malinauskas, J. Jankauskaitė).
Prie būsimo verslo centro 33 aukštų dangoraižio besišliejantis 3 aukštų neutralios išorės pastatas, suformuojantis komplekso vidinės aikštės kontūrą, užsakovui kainavo 60 mln. litų. Tie milijonai išorėje tyli - statinys demokratiškai ištirpęs prospekto išklotinėje - tačiau elegantiškai prabyla viduje.
Dar kartą upė svarbiausia
Plane viskas apgalvota: dinamika, ašys, traukos, ryšiai su pėsčiųjų perėjomis. Tik tas nelemtas pirmas kartas, kai puikiai žinai, ką nori padaryti, o kas išeis - parodo laikas.
Sako, ligoniai dar ilgai jaučia savo amputuotas galūnes: taip ir architektai - realizavus objektą mintyse vis dar mato pradines schemas, deja, išsipildžiusias toli gražu nevisiškai. "Didžiausias mūsų pasitenkinimas - kad pavyko sukurti naują, didelę viešąją erdvę, o joje - išlaviruoti tarp prekybai būdingo kičo ir estetizuoto interjero. Ilgametė prekybos centrų vystymosi istorija, globalizacija, griežta prekybos logika iškristalizavo tokio tipo prekybos centrų struktūros taisykles, kurioms nusižengę jie paprasčiausiai numiršta. Savo kuriamą pasažo erdvę norėjome padaryti tarsi prekybos upę, kurioje būtų apstu žmonių: įvairiomis kryptimis zujančių, sėdinčių kavinėse, tiesiog žiopsančių ir, žinoma, perkančių", - "Statybų pilotui" sakė architektas Audrius Ambrasas.
Planinėje struktūroje gal dėl to pirmo karto, gal dėl labai subtilių prasislinkimų beveik nepastebimai pasikeičia prioritetai. Dažnai svarbūs dalykai pražūva ginčuose tarp architekto, turinčio teisę pasikliauti profesijos išlavinta intuicija, ir užsakovo, besiremiančio pragmatine logika. Taip kartais susvyruoja principinė schema, struktūros logika, pagrįsta universaliais kompoziciniais dėsniais.
Gražus (teisingas) planas beveik visada garantuoja darnų pastatą. Jo logiškumas užauga ant nematomo tikslų ir prasmių karkaso. Mechaniškai pakoregavus tokią schemą, griūva logika. Šiuo atveju A. Ambrasas apgailestauja turėjęs atsisakyti vidinio tranzitinio srauto, kuris kaip tik būtų ženklinęs menamą urbanistinę ašį. Pastatas, kuriam buvo tiesiog lemta aktyviai sąveikauti su aplinka, likęs, galima sakyti, be antro įėjimo, tarsi užsidarė ir atsiribojo nuo aplinkos.
Minkšta erdvė gimė iš meilės senamiesčiui
Audrius Ambrasas dėsto erdvės koncepciją: "Norėjome, kad mūsų prekybos centras būtų jaukus, žmogiško mastelio - tiesiog vilnietiškas, kad jo nesupainiotum su jokiu kitu. Kuriant pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo Vilniaus senamiestis - lenktos gatvės, netikėtai atsiveriantys rakursai, pereinami kiemai ir pan.
Minkšta interjero erdvės geometrija patraukliai dinamiška. Švaru ir balta. Labai gražu ankstyvą rytą ir vėlai vakare, kai mažiau žmonių. Žvilgsnį traukia aukštyn. Išskirtinė šviesa - be abejonės, stipriausia "Europos" pasažo korta. Skandinaviška depresijų terapijos priemonė tinka ir Lietuvos klimatui.
Galingas skaidraus skliauto sparnas mūsų platumoje niekada nepagaus tokios saulės, kad apšviestų abi pasažo puses. Su šia problema puikiausiai susidoroja dvigubas "daunlaitų" punktyras balkonų perimetru. Maksimalus atspindys nuo baltutėlių gipskartonio paviršių, vos minkštesnis - nuo gelsvo smiltainio sienų. "Turėjome kurti architektūrą paprastomis ir nebrangiomis medžiagomis, nesivaikydami brangių techninių sprendimų ir efektingų medžiagų", - sako A. Ambrasas.
Sekmadienį pasažas šiek tiek beprotiškas, panėši į turgų, kur įsismaginusi minia atplaukia pasižvalgyti po naują tašką. Lyg pagal užsakymą per visą milžinišką ispaniškai baltai saulėtą erdvę skamba flamenko. Ant laikinos scenos ispanai šoka kiek prasčiau, nei jiems groja lietuvaičiai.
Patenkintas it “Mukranas”
Pastatas gyvena. Visu savo trigubu plastišku pulsuojančiu kūnu, virš galvos tarsi kriauklė prasivėrusia erdve, pripildyta šviesos. Kyla aukštyn dideliu elegantišku žingsniu masyvaus medinio porankio zigzagu stikliniuose laiptų turėkluose. Šliuožia eskalatorių juostomis. Srovena fontano vertikale. Tiesiog užeina noras gražiau gyventi. Kaip kokiems ispanams. Plaukia sau toks kalatraviškas laivas paneriu lyg kokiu Gvadalkivyru Sevilijoj... Kaip "Mukranas", baltas toks, deniai, turėklai, "daunlaitai" - kaip iliuminatoriai, net vėliavos viršutinėje juostoje...
Dėl vėliavų galima būtų ginčytis, bet va antrame aukšte prie turėklų tarsi dvi gelbėjimosi valtys glaudžiasi tokie "funikulieriaus vagonėliai" valgytojams. O juk galėjo jų ir nebūti, jei architektams nebūtų pavykę užsakovo užkrėsti savo azartu: kai komplekso apimtis tokia milžiniška, tokios "smulkmės" pagaminimo savikaina ir laikas, sugaištas projektavimui, akivaizdžiai liudija įkvėpimo paženklintą procesą, pasiekusį pavydėtiną malonaus žaidimo ribą. Daiktai stacionarūs, tačiau kad ir kuriuo rakursu žiūrėtum, jauti juose užprogramuotą judesį. Vizualinę gravitaciją - irgi...
Apie maistą ir meilę
Vis dėlto gurmaniškos pramogos nepajėgia konkuruoti su "teisingai" švytinčiomis parduotuvėmis. Didžiuma pasažo "maitintojų", nepasivarginę įvertinti naujų sąlygų, įsirengė tokius tamsius "urvelius", į kuriuos tradiciškai lendama ieškoti tautinių cepelinų ir alaus, na, dar picos kasdieninės. Malonios išimtys - kaip visada sau reiklus į aikštę žvelgiantis "Da Antonio" ir trečiame aukšte išskirtinai elegantiškas japoniškas sušio baras "Miyako" (arch. V. Starkovskis).
21000 kv. m plotui tokia maitinimo paslaugų pasiūla - menka paguoda. Todėl labai norisi tikėti, kad gyvenimas greitai pakoreguos projekto korektūras. Juk pagal projektą visa pirmo aukšto vidurinė zona buvo planuota bent keliems etniniams restoranėliams. Tačiau pasinaudoję mokesniojo teise, užkariautąjį plotą, išstumdydami "medžius", džiaugsmingai užėmė taip įprasti vitrinų "kioskeliai".
Šis epizodas ypač kliūva todėl, kad vyksmas apatiniame denyje taip pat skandina unikalią fontano kompoziciją iš juodo metalo ir ramiai srūvančio vandens. Besidžiaugiant, kad tokios optimistiškos architektūrinės erdvės Lietuva dar neturėjo, vertėtų išskirti ir šį architekto Dariaus Juškevičiaus autorinį objektą. Šio meninio objekto apimties ir pastato tūrio santykis turbūt pirmąkart padvelkia La Defanso dvasia, kur kiekviena namų grupė turi savo "meną" - išskirtinį savo vietos ženklą.
Stebi šią skulptūrą, užvertęs galvą, seki akimis čiurlenantį vandenį ir trumpam pasijunti esąs tikroje Europoje...
D. Juškevičius, atrodo, apdovanotas talentu daryti ir mylėti daiktus. Ir ta meilė, matyt, savo tikrumu įtikina klientą. Vis dėlto, manau, nesuklysiu, kad jei ne architekto pasiryžimas pačiam realizuoti savo idėją, tokios apimties kompozicija Lietuvoje kol kas tikrai nerastų pirkėjo...
Minimalios sąnaudos ne visada optimalios
Deja, dalis verslo visuomenės vis dar nenori suvokti, kad emocinis faktorius, sąlygojamas tiek prekės lygio, tiek jos pardavimo aplinkos estetizavimo (apibendrintai tariant - prekės pakuotės), sočioje visuomenėje yra vienas svarbiausių sėkmingo verslo veiksnių. "Minimaliomis sąnaudomis - maksimali vartojimo produktų pasiūla", - štai Supersandėlio lozungas. Su šiuo uždaviniu, neprasilenkdamas su skoniu, puikiai susidoroja "Akropolis". Dabar visuomenei reikalingas kitas etapas. Arčiau miesto centro, daugiau elegancijos ir intrigos. Čia reikėtų grįžti prie fasadų.
Jau minėjau, kad pastatas savotiškai užsidaręs į savo kiautą, tarsi atsukęs gatvei nugarą: praeivį pasitinka (ignoruoja?) aklinos, belangės plokštumos. Subtilios kompozicinės priemonės joms suteikti gyvybės žlugo, susidūrusios su paprasčiausiu buitiniu nevalyvumu - fasade vos ne kas antrame lange prasišviečia šiukšlių maišai ir panašūs dalykai.
Net ir tie patys daugybės firmų logotipai, profesionaliai sukomponuoti, galėjo tapti unikaliu fasadiniu audiniu. Šįkart pašykštėta solidesnių investicijų ir į tokią įpareigojančią komplekso iškabą...
Apie gegužės 1-ąją
Visai nuošaly nuo baltai margo pasažo šurmulio, kamputy prie "kinio" išėjimo į automobilių laikymo aikštelę, kukliai įkomponuotas ramutėlis stiklo cilindras. Aišku, kad ispaniška Costa del Sol fiesta čia baigiasi. Bet nė neįtartum, kad kaip tik čia, kur klasikinės apvalios erdvės interjeras dvelkia demokratiškai lakoniška elegancija ir ypatinga ramybe, prasideda kitas - verslo pasaulis. Lyg ir trūksta išskirtinio dėmesio rimtiems dalykams.
Audrius Ambrasas sako, kad dabar, XXI amžiuje, taip elgiamasi senajame žemyne. Šiandien mes tik žvelgiame per vestibiulio stiklą. Durys atsivers gegužės 1-ąją, kai įžengsim į Europą.
Teneįsižeidžia plonas mūsų intelektualiosios grietinėlės sluoksnis, bet nepaneigsi, kad paskutinės laisvos Lietuvos piliečio tapatybės formavimosi procesas glaudžiai susijęs su Gariūnų fenomenu, vėliau evoliucionavusiu į "Akropolio" kultą. Ir štai pribrendome trečiajai pakopai: išeiname į šviesą. Šviesoje pasirodome gerokai apsikuitę, bet gal tai ir bus tvarkymosi pradžia?
"Vilnius, dėl istorinių aplinkybių ilgą laiką būdamas daugiau provincijos miestu nei sostine, ilgus dešimtmečius nesusilaukė nieko panašaus į Milano, Sankt Peterburgo ar Berlyno prekybos pasažus", - sako Audrius Ambrasas. Jis mano, kad savotiškas projekto bendraautoris yra ir "Hanner" vadovas A. Avulis, kuriam užteko drąsos, kantrybės ir pasitikėjimo.
Kliūvančius lietuviškos "Europos" kampus, funkcines schemas nušlifuos laikas. Smagu, kad tokį mums visai naują, gyvybingą, gal kiek neįprastą pasažo variantą jau turime. Kas gali padaryti geriau - dabar turės atskaitos tašką.
Prekybos centras "Europa", Konstitucijos pr. 7a, Vilnius
Užsakovas: UAB "Hanner". Projektuotojas: A. Ambraso projektavimo firma. Architektai: Audrius Ambrasas, Vilma Adomonytė, interjero arch. Darius Juškevičius. Grupė - Rasa Ambrasienė, Donatas Malinauskas, Justė Jankauskaitė. Konstruktoriai: Jurgis Sidaravičius, Bronius Žymantas. Specialūs projektavimo darbai: UAB "Yglė". Projekto koordinatorius: Paulius Trimonis. Gen. rangovas: UAB "Ranga IV". Parametrai: 21000 kv. m, 60 mln. Lt. Datos: projektavimas - 2002-2003 m., statyba 2002 lapkritis - 2004 kovas. Konstrukcijos: monolitinio gelžbetonio karkasas. Fasadai: pakabinamos fasadų sistemos, ventiliuojami fasadai (UAB "Hronas", UAB "Loro", UAB "Arsenalas"). Stogas: plokščias, danga - ruloninė. Langai, vitrinos: stiklo fasadai (UAB "Hronas", UAB "Megaspektras", UAB "Virata"). Durys: rotorinės durys - UAB "Fauga". Reklaminiai pilonai: UAB "Loro".
Interjeras
"Lopšeliai": OSB karkasas, standinančios putos, stiklo audinys, gipskartonis, fanera, trosai (arch. A. Ambrasas, D. Juškevičius, V. Silevičius; realizavo: UAB "Tikrasis stilius", Virgis Ivaška). Fontanas: rūdintas plienas (UAB "Arginta"); vandens įranga - UAB "Gintarinės marios ir Ko"; arch. A. Ambrasas, D. Juškevičius, V. Silevičius, D. Bulybenko. Lubos "skiautelės": gipskartonis, laminuotos drožlių plokštės (arch. A. Ambrasas, D. Juškevičius, V. Silevičius; realizavo: UAB "Tikrasis stilius", Virgis Ivaška). Sienos: smiltainis (Lenkija). Lubos: gipskartonis ant metalo karkaso. Priimamojo ir informacijos centro baldai: arch. A. Ambrasas, D. Juškevičius, V. Silevičius. Stiklo turėklas su klijuotos faneros lenktu porankiu: UAB "Stairalita". Originalūs šviestuvai verslo centro hole: UAB "Doverta". Šildymas, vėdinimas, kondicionavimas: UAB "Techninis modelis", UAB "Veskonas". Liftai: UAB "Schindler-Liftas".
Architektūrinės koncepcijos įgyvendinimas: 85 proc.
