Nežinau, kaip su pirmu teiginiu, bet antras pavyko ne iš karto. Ir ne iš antro. Kaip jaučiatės šiandien atsikėlę visa valanda anksčiau? Turbūt darbingi ir pasiruošę kavos litrą išgerti. Kiekvienais metais aš du kartus susimąstau, ir kam mes tą laiką sukaliojam? Atvirai pasakius, atsakymo niekas nežino. Tiksliau tie, kurie tai sugalvojo, išžygiavo anapilin nusinešdami pagrindinę priežastį. Todėl mums liko tik mitai.
Vienu tokiu mitu pasidalinsiu. Tai buvo sugalvota tada, kai prasidėjo elektrifikacija ir, be abejo, visiems elektros trūko. Ir tada pramonininkų lobistai sugalvojo neblogą variantą. Reikia, kad gamyklos veiktų tik dienos metu. Ir tegul darbininkai vakare kankinasi su elektros trūkumu. Kaip tarė, taip ir padarė. Tik nuo to laiko daug vandens nubėgo. Bet įprotis išliko. Neveltui tyrimai ekonominės naudos nerado. Net kontrolieriai randa krūvomis neigiamų aspektų žmonėms. Iš visų neigiamybių man labiausiai patiko prašymas vyriausybės paaiškinti darbo laiko pasikeitimą karvėms. Nes jos nesupratingos, ir nesugebėjo persiderinti pieno gamybą visa valanda anksčiau.
Ką mes galime išmokti iš šio reiškinio? Tai, kad įprotis stipresnis už sveiką protą. Ir kad turime daug atgyvenusių įpročių, kurie perkelti į įstatymus. Na, bet įstatymų nekeisime, o apsidairysime savo kontoroje. Turbūt ne viena įmonė kompiuterizavosi, bet popierių neatsisakė. Kaip tai gali būti? Ogi įprotis, juk dar mano senelis bėgiojo su popieriais, kad penkiolika parašų surinktų, tai kodėl ir jo anūkams to paties nedaryti? Ir viskas daroma du kartus. Vienas kartas yra popierinis, antras yra kompiuterinis. Matyta?
Sunkiai dėliojasi mintys, todėl pakelkime kavos puoduką už istorinius įpročius, kurie jau trukdo visiems, bet nėra valios juos pakeisti.
