Siekdama išgelbėti Valdo gyvybę ir imdamasi neįsivaizduojamų sprendimų, aukščiausio lygio medikų komanda buvo priversta priimti sprendimą amputuoti nukentėjusio keliautojo koją galingų srovių slenksčiuose – be jokios galimybės suklysti.
Kvapą gniaužianti lietuvio gelbėjimo operacija
2024 m. lapkritį 11 patyrusių nuotykių ieškotojų grupė jau penkias dienas dalyvavo ekspedicijoje netoli Franklino upės Tasmanijoje, Pietų Australijoje. Tai buvo tokia kelionė, kokias jie buvo jau ne kartą įveikę, rašo thesun.co.uk.
Pasiekę Didįjį Tarpeklį, stūkstantį tarp daugiau nei 300 metrų aukščio uolų, Valdas ir jo draugai lėtai judėjo upe žemyn. Šokdamas taro dviejų uolų, Valdas paslydo ir atsidūrė rėvoje, o jo koja įstrigo.
Dr. Jo Kippaxas, kuris sraigtasparniu buvo atgabentas į įvykio vietą amputuoti kojos, laikraščiui „The Sun“ pasakojo:
„Ten buvo ideali kelio formos ertmė ir kažkaip jo koja įsmuko tiesiai į ją. Valdui turėjo būti be galo skausminga, bet mes kalbame apie neįtikėtinai tvirtą žmogų. Jis nesiskundė. Jis nepanikavo.“
Būdami vieni atokioje vietovėje, jo draugai beveik valandą bandė išlaisvinti jo koją rankomis ir virvėmis, tačiau niekas nepadėjo. Tuomet jie išsiuntė SOS signalą.
Per kelias valandas į vietą atvyko paramedikų, gelbėtojų ir policijos komandos – visi jie buvo nuleisti lynais iš sraigtasparnio. Jie išbandė visus turimus metodus: nuo pneumatinių plėstuvų iki 6:1 skriemulių sistemos, tačiau niekas nesuveikė.
Temstant Valdas neprarado vilties. Dr. J. Kippaxas sako: „Pastangos tęsėsi visą naktį, o Valdas buvo labai pasiryžęs. Jis visą naktį bendradarbiavo su gelbėtojais.“
Amputacija buvo vienintelė likusi galimybė
Tačiau lediniam vandeniui tekant aplink jo kūną, Valdo kūno temperatūra sparčiai krito. Dr. J. Kippaxas teigė:
„Amputacija bivo vienintelė likusi galimybė. Tačiau gana anksti buvo sutarta, kad procedūra bus įmanoma tik dienos šviesoje, todėl teko laukti.“
Apie 7 val. ryto dr. J. Kippaxas sulaukė skambučio, kai ruošėsi krauti daiktus į automobilį dienos išvykai baidarėmis su žmona ir dviem vaikais.
Jis buvo pasirinktas todėl, kad turi didelę patirtį evakuacinėje medicinoje ir, svarbiausia, yra apmokytas dirbti vietose, kur yra rėvos, tad gali dirbti upėje.
Kol Jo vyko į įvykio vietą, vietoje dirbę medikai patyrė dar vieną nesėkmę. Pagrindinis gydytojas nugriuvo ir susilaužė ranką, tačiau ir su išsuktu riešu toliau gydė Valdą.
Dr. J. Kippaxas pasakoja: „Staiga sraigtasparniu buvau atskraidintas į atokų Pietvakarių Tasmanijos regioną, vilkėjau sauso tipo hidrokostiumą. Vaizdas, kai buvau nuleistas lynu, buvo neįtikėtinas.
Komanda dirbo ant riedulio, nuožulniai besileidžiančio link grėsmingai atrodančių slenksčių. Aplink mus nuolat gaudė pro šalį tekanti upė.
Tačiau man buvo ramu matyti komandą žmonių, su kuriais dirbu daugelį metų ir kuriais visiškai pasitikiu.“
Tuo metu Valdas buvo „vos sąmoningas“, o vienas gelbėtojas laikė jo galvą, kad jis nenugarmėtų į vandenį. Po trumpo kopimo dr. J. Kippaxas įsitvirtino laikydamasis rankomis ir kojomis.
Jis sakė: „Pačiu rankos galu vos galėjau užčiuopti, kur buvo įstrigęs jo kelis.“
Paprastai amputacija būtų atliekama Valdui esant be sąmonės taikant bendrąją nejautrą, tačiau tai nebuvo įmanoma, todėl komandai teko skirti jam ketamino.
Amputacijos paprastai atliekamos chirurginiu skalpeliu, tačiau padėtis buvo „pernelyg nedėkinga“, kad tai suveiktų, sakė dr. J. Kippaxas. Vietoj to jis išsitraukė 10 cm ilgio dantytą peilį.
Mažu peiliu jam pavyko perpjauti odos ir raumenų sluoksnius, o tada kitai operacijos daliai jis pasiėmė Gigli pjūklą – specialiai tam skirtą dantytą vielą. Staiga pjūklo viela nutrūko.
„Buvo siaubinga akimirka, kai pažvelgiau į intensyviosios terapijos paramediką, kuris man padėjo. Jis pažvelgė man į akis ir mes abu galvojome: „velnias, kas dabar?“ Antro tokio įrankio mes neturėjome“, – prisiminė gydytojas.
Tuo metu teko improvizuoti – dr. J. Kippaxas panardino ranką į vandenį ir nulaužė likusią kaulo dalį.
„Tai buvo gana žiauru, bet tuo metu tiesiog nebuvo kitų pasirinkimų“, – sakė jis.
Komandai teko improvizuoti ir dedant turniketą – diržą, skirtą sustabdyti kraujavimą. „Velcro“ dirželiai vandenyje nesilaikė, todėl Valdo koją jie sutvirtino diržu su kamštine sagtimi, naudojamu plaustams tvirtinti.
Lenktynės su laiku sustojus širdžiai
Tačiau pavojingiausios Valdui buvo kitos pusantros valandos. Kai Valdas buvo keliamas trijų metrų aukščio uola, jo kvėpavimas sulėtėjo ir galiausiai, kaip komanda ir baiminosi, jam sustojo širdis ir trumpam nutrūko širdies veikla.
„Tikimybė išgyventi sustojus širdžiai miesto centre yra labai maža. Tikimybė išgyventi tokį įvykį atokioje Tasmanijos vietoje – beveik pati blogiausia, kokia tik gali būti.
Kai jis visiškai nebereagavo ir nekvėpavo, supratome, kad išgyvenimo tikimybė labai menka. Atrodė labai niūru, beveik beviltiška“, – teigė medikas.
Tai buvo lenktynės su laiku, kad jis būtų nugabentas į ligoninę ir būtų suteikta bent menka galimybė išgyventi. O tai, kad Valdas buvo stipriai peršalęs, situaciją netgi pagerino, sakė dr. J. Kippaxas.
Pririštas prie neštuvų ir lynu pakeltas į sraigtasparnį – visą laiką prijungtas prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato, mechaninio širdies masažo aparato ir įvairių infuzijų – jis buvo nugabentas į Hobarto ligoninę.
Dr. J. Kippaxas pasakoja: „Tai buvo neįtikėtinai techninis etapas. Kaip tarnyba mes niekada anksčiau nebuvo bandę taip pakelti ventiliuojamo paciento.“
Skrydis sraigtasparniu truko apie 45 minutes ir, kylant kūno temperatūrai, Valdas pradėjo atgauti sąmonę.
Dr. J. Kippaxas ne kartą lankė Valdą jo sveikimo metu ligoninėje – juos siejo unikalus ryšys, kuris gali užsimegzti tik patyrus tokią sudėtingą patirtį.
Valdo reakcija į naują realybę netekus kojos buvo patvirtinimas, kad „gyvenimas yra gražus“, atskleidė dr. J. Kippaxas.
„Jis nepaprastai stiprus žmogus, visada kupinas optimizmo“, – sakė jis.
Prabilo išgelbėtas lietuvis
Valdas Hobarto ligoninėje praleido du mėnesius, kol pasijuto pakankamai gerai, kad galėtų skristi atgal į Lietuvą – kur vėliau jį aplankė ir dr. J. Kippaxas.
„Buvo nuostabu jį pamatyti“, – sakė jis. Dabar, praėjus daugiau nei metams po neįtikėtinos gelbėjimo operacijos, Valdas „The Sun“ sakė, kad jo jėgos „grįžta labai lėtai“.
„Tik dabar, praėjus metams, jaučiu, kad mano kūnas beveik grįžta į būklę, buvusią prieš nelaimę. Turiu kojos protezą su naujausio modelio hidrauliniu kelio sąnariu.
„YouTube“ radau ukrainietį, kuris po virš kelio atliktos amputacijos, panašios į mano, ir su tokiu pačiu protezu, išmoko vaikščioti per tris mėnesius.
Aš kasdien pusantro mėnesio vaikščiojau su alkūniniais ramentais ir tikiu, kad vieną dieną man jų nebereikės. Kol kas be ramentų galiu nueiti tik kelis žingsnius“, – „The Sun“ pasakojo jis.
Už savo vaidmenį šioje gelbėjimo operacijoje dr. J. Kippaxas buvo apdovanotas 2026 m. Tasmanijos metų australo titulu ir gali pretenduoti į nacionalinį apdovanojimą.
Tačiau jis aiškiai pabrėžia, kad jo vaidmuo buvo tik maža dalis didžiulių bendrų komandos pastangų, už kurias pripažinimo nusipelno dešimtys žmonių.
„Tai tikrai buvo sudėtingiausias darbas, kuriame man kada nors teko dalyvauti. Nuostabu, kai toks darbas pavyksta. Tam reikia visų įgūdžių, neįtikėtino komandinio darbo ir labai lankstaus vadovavimo.
Turite žmogų, kurio koja įsitrigusi, jam sustojusi širdis ir jis yra keturių dienų kelio pėsčiomis atstumu nuo bet kur. Beveik neįmanoma, kad kas nors tai išgyventų.
Tai, kad pavyko – nuopelnas neįtikėtinos kolegų ir tarnybų komandos, kuri tą dieną taip puikiai dirbo kartu“, – sako jis.
Norėdamas parodyti, koks sudėtingas buvo gelbėjimas, dr. J. Kippaxas paaiškino, kad sudėtinga operacija „dažnai reikalauja dviejų, trijų ar keturių kėlimo lynu ciklų“. Neįtikėtinai gelbėjimo operacijai Franklino upėje prireikė 57.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
