Skandinavų bankai atėjo į mūsų šalį skleisdami įvaizdį, kad jie yra nepaprastai sąžiningi, atidūs, veikia skaidriai ir atitinka klientų interesus. Ir kai tikrieji kėslai, dažnai neskaidrūs, būna „įpakuoti“ į gražų popierėlį, skandinaviškų bankų teisumu be jokių įrodymų patiki net mūsų valstybės teismai. Tuo įsitikinęs Kaune registruotos logistikos bendrovės „Ingero“ advokatas Gintaras Dabkevičius, kaltinantis Švedijos banko „Nordea“ Lietuvos skyrių, kad jo atstovaujama bendrovė atsidūrė prie bankroto slenksčio, rašo „Respublika“.
Nekilnojamojo turto vystymo bendrovė „Ingero“ jos kreditorių susirinkimo prašymu 2011 m. vasario 23 d. buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Tačiau su tuo nesutinka logistikos įmonės vienintelis akcininkas ir buvęs vadovas Almantas Izokaitis.
Šis verslininkas, kartu ir „Ingero“ kreditorius, kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kad nutartis likviduoti kadaise verslininkui priklausiusią bendrovę būtų panaikinta. Bendrovės interesams teisme atstovaujantis advokatas G. Dabkevičius tvirtina, kad „Ingero“ likvidavimu labiausiai yra suinteresuotas bankas „Nordea“. „Tada visi galai būtų negrįžtamai suslėpti į vandenį ir tikrasis šios finansinės institucijos vaidmuo įmonės bankroto istorijoje taip ir liktų neatskleistas“, – „Respublikai“ tvirtino teisininkas.
Įvertinęs atskirus bendrovės „Ingero“ skundo argumentus ir pateiktus įrodymus Kauno apygardos teismas panaikino savo ankstesnę nutartį ir priėmė sprendimą: klausimą dėl bendrovės bankroto ir jos likvidavimo nagrinėti iš naujo. Todėl ieškovams dar liko vilties kibirkštėlė.
G. Dabkevičiaus teigimu, kaltuosius dėl bendrovės bankroto buvo bandyta išsiaiškinti nedelsiant, per lapkričio 3 d. A. Izokaičio sukviestą kreditorių susirinkimą. Buvęs bendrovės vadovas pasiūlė atlikti bendrovės akcininko sąskaitos auditą. Kartu, kaip teigia „Ingero“ advokatas, buvo mėginama sudaryti ir taikos sutartį.
„Esame padavę ieškinį Kauno apygardos teismui dėl 13 mln. litų žalos bendrovei atlyginimo iš banko „Nordea“. Surasti kaltąjį dėl bankroto reikia tam, kad trylikos milijonų ieškinys būtų patenkintas, o bendrovė gautų pinigus ir atsiskaitytų su kreditoriais. Vėliau būtų atkurti „Ingero“ mokumas ir veikla“, – sakė „Ingero“ advokatas.
Tačiau per kreditorių susirinkimą galimybė nustatyti kaltuosius nebuvo suteikta. G. Dabkevičiaus teigimu, tam kelią užkirto pagrindinis kreditorius. Skandinavų bankui, iš kurio „Ingero“ siekia prisiteisti žalą, priklauso 77,20 proc. visų paskolinių įsipareigojimų, todėl finansinės institucijos atstovo prieštaravimo užteko, kad kaltųjų nebūtų pradėta ieškoti.
G. Dabkevičius tvirtina nė per nago juodymą neabejojąs, kad dėl „Ingero“ bankroto kaltas būtent švedų bankas.
„Ingero“ bendradarbiavimas su „Nordea“ prasidėjo per patį šalies ekonominį pakilimą. 2008 m. balandžio 7 d. bendrovė sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią logistikos sandėliui Kaune, Draugystės g.10, statyti buvo pasiskolinta 3,7 mln. eurų (12,8 mln. litų). Pasak „Ingero“ advokato, bankui buvo pateikti visi kreditui gauti reikalingi dokumentai, o sutartyje buvo surašytos visos sąlygos, kurioms esant yra išmokamas kreditas. Savo dalį, kuri siekė 1,6 mln. litų, į projektą privalėjo įnešti ir A. Izokaitis. Tai verslininkas, jo advokato teigimu, padarė užstatęs savo gyvenamąjį namą.
G. Dabkevičius šiandien teigia, kad visas sutarties sąlygas sąžiningai vykdė. Bankas „Nordea“ kreditą buvo įsipareigojęs išmokėti per kelis kartus – pagal pateiktas rangos darbų atlikimo sąskaitas faktūras. Netrukus iš banko buvo gautas ir pirmasis mokėjimas – apie 1 mln. litų. Tuomet jau buvo pastatyta apie 18 proc. sandėlio.
Tačiau, sakė advokatas, sklandus bendravimas baigėsi 2008–ųjų rugpjūtį žiniasklaidoje ėmus mirgėti pranešimams apie į Lietuvą atkeliavusią finansų krizę. Jau rugsėjo mėnesį prasidėjo „Nordea“ priekabės bendrovei, atsisakyta eilinio paskolos dalies mokėjimo. Iš viso tokių strigimų „Ingero“ bendradarbiaujant su banku buvo du – antrasis bendrovei tapo lemtingas.
Kad nemoka paskolos dalies, bankas teisinosi tuo, esą jam nepatinka vienas būsimo logistikos sandėlio nuomininkas. „Nordea“ šis užkliuvo, nes įsipareigojo patalpas ne pats naudoti, o jas subnuomoti. Užstrigus atsiskaitymams sustojo ir statybos darbai – jų rangovė nesutiko dirbti negaudama pinigų.
Mokėjimas nebuvo atnaujintas ir tuomet, kai paklususi banko reikalavimui bendrovė „Ingero“ pakeitė nuomininką. „Bankas pareiškė, kad įmokų išmokėjimas bus atnaujintas tik tokiu atveju, jei A. Izokaitis papildomai laiduos už iš banko gaunamus pinigus, be to, bus pakeista sutartis – savaime suprantama, ne „Ingero“ naudai. Buvęs bendrovės vadovas ir vėl neprieštaravo – pasirašė 10 mln. litų vertės papildomo laidavimo sutartį, sutiko su padidinta paskolos marža“, – pasakojo G. Dabkevičius.
Nors statybos ir pradėjo vėluoti, kelis mėnesius bendradarbiavimas vėl vyko sklandžiai. Antrą kartą bankas bendrovei „Ingero“ smūgiavo kitų metų pavasarį.
G. Dabkevičiaus tvirtinimu, 2009 m. balandį logistikos sandėlio statybos buvo beveik baigtos, o bankas bendrovei jau buvo išmokėjęs 9,6 mln. litų, liko išmokėti dar tris milijonus. Ir tada mokėjimai vėl buvo sustabdyti.
„Nordea“ tiesiai šviesiai pareiškė, kad daugiau pinigų mes negausime. Kodėl? Esą pagal kreditavimo sutartį „Ingero“ nuosavo kapitalo rodiklis nebeatitinka to, kuris numatytas sutarties sąlygose. Ir nors mes skaičiavome, kad jis buvo netgi didesnis, nei sutartyje įrašytas – buvo reikalaujama 10 proc. kapitalo pakankamumo rodiklio, o jis, mano skaičiavimu, buvo 13 proc., – bankui tai per daug nerūpėjo“, – sakė G. Dabkevičius.
Logistikos sandėlis turėjo būti baigtas iki gegužės 1 d. Tačiau negaudami pinigų statybininkai atsisakė tęsti darbus. Į sandėlį turėję atsikelti nuomininkai nutraukė sutartis, sudaryti naujų esant nebaigtoms statyboms irgi nebuvo kaip. „Paimto kredito grąžinti jau nebuvo iš ko. Todėl mums nieko kito bendrovei nebeliko, kaip paskelbti bankrotą“, – sakė G. Dabkevičius.
„Ingero“ advokato nuomone, „Nordea“ už nosies vedžiojo ne tik Lietuvos teismus, bet ir sugebėjo apšauti bendrovės akcininką A. Izokaitį.
„Manau, kad bankas piktnaudžiavo teise. Bankroto byloje bankas pareiškė finansinį reikalavimą dėl kreditorinio reikalavimo netesybų. „Ingero“ užginčijo banko finansinį reikalavimą nurodydamas, kad „Nordea“ pats, kaip pažeidęs prievolę, neturi teisės į finansinį reikalavimą. Ir teismai išnagrinėjo bylą pagal tai, kokius dokumentus jam pateikė bankas“, – dėstė G. Dabkevičius.
„Kadangi „Nordea“, kaip ir kiti skandinavų bankai, deklaruoja esąs sąžiningas, yra nepaprastai skaidrios reputacijos ir atidus klientams, „Ingero“ savininkas irgi buvo įtikėjęs į tokius argumentus ir netikrino, kokius dokumentus “Nordea„ pateikė kartu su finansiniais reikalavimais“, – pasakojo teisininkas.
Pasak jo, tik vėliau paaiškėjo, kad bankas teismams pateikė tik kredito išmokėjimą pagrindžiančius dokumentus. Tačiau nepateikė dokumentų, susijusių su visu sutarties vykdymu, sutarties sudarymu ir sutarties priedais. Nebuvo teismams pateiktos ir logistikos centro nuomos sutartys. O tai, G.Dabkevičiaus tvirtinimu, buvo esminis dalykas.
„Atsakydamas į A. Izokaičio atskirąjį skundą bankas „Nordea“ nurodė, kad esą teisėtai neišmokėjo kredito likučio, nes jam pasirodė, jog preliminarios nuomos sutartys – fiktyvios. Iš kur atsirado tas keistas kaltinimas? Juk kai pasirašėme sutartį, bankui viskas tiko. Kodėl jis nepatikrino mūsų nuomininkų iki pasirašant sutartį – negi vindikacijos tarnybos neturi?“ – stebėjosi „Ingero“ advokatas.
„Dabar skandinavai pasiims ne tik beveik baigtą statyti logistikos centrą Draugystės g.10, bet ir A.Izokaičio namus, o bendrovės savininkui dar liks ir jo laiduota dešimties milijonų litų skola“, – sakė G. Dabkevičius.
Skandinavų banko atstovas Vaidotas Cucėnas atsiuntė „Respublikai“ smulkiu šriftu beveik į du lapus surašytą „Nordea“ atsakymą. Jame kategoriškai paneigta, kad užsienio finansinė institucija būtų sukėlusi buvusios savo partnerės „Ingero“ bankrotą. Esą su jos vadovu ir vieninteliu akcininku buvo nuolat bendradarbiaujama, sutartys ir visi jų pakeitimai derinti geranoriškai ir abiem pusėms priimtinu būdu, bendrovei siūlytos pačios įvairiausios išeitys iš padėties, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad teko bylinėtis teismuose.
Anot „Nordea“, kadangi ginčas teisme vyko ne dėl preliminariųjų sutarčių pateikimo ar nepateikimo, o dėl vieno iš nuomininko, su kuriuo buvo sudaryta preliminarioji sutartis, atitikimo kredito sutarties sąlygoms preliminarių sutarčių nepateikimas neturėjo jokios reikšmės bylos galutiniam sprendimui.
Ir vis dėlto kodėl to, ar „Ingero“ su subnuomininku pasirašyta sutartis nėra fiktyvi, bankas netikrino prieš pasirašydamas kreditavimo sutartį? „Mes nelaikome atskiro detektyvų biuro, kuris sektų, ar sąžiningas klientas. Sutarties pažeidimas paaiškėjo jau bendradarbiaujant su klientu“, – miglotai situaciją „Respublikai“ paaiškino V. Cucėnas.
