Šviesaus tinklinio rytojaus nematyti
V. Makausko teigimu, pagrindiniai sėkmės Baltijos ir Lietuvos čempionatuose faktoriai – gera žaidėjų bei trenerių štabo sudėtis, puikus fizinis pasirengimas ir įtemptas darbas treniruotėse.
„Sakoma – sunku pratybose, lengva mūšyje. Taip ir pas mus – sunku treniruotėse, lengva varžybose, – šypsojosi V. Makauskas. – Pagal mūsų turimą biudžetą pavyko sukomplektuoti neblogą komandą.“
Pasak V. Makausko, „Kaunas-ASU“ biudžetu šiukštu negali lygintis su kitų sporto šakų ekipomis.
„Šiemet mūsų biudžetas – 30 tūkstančių eurų. Turbūt tai – kaip krepšininko dienos uždarbis“, – juokėsi V. Makauskas.
Lietuvės šiemet įrodė, kad pergales lemia ne vien pinigai. Kaunietės Baltijos čempionato finale 3:0 nugalėjo Estijos „Kohila VC-E-Servixe“. Pasak V. Makausko, esčių biudžetas – 10 kartų didesnis už „Kauno-ASU“. Varžovių piniginėje – 300 tūkstančių eurų.
Baltijos čempione nėra tapusi nė viena Lietuvos komanda. „Kaunas-ASU“ pernai, debiutiniame sezone, buvo vicečempione, tai pačiai Estijos komandai finale pralaimėjusi 0:3.
„Per dvejus metus nuveikėme puikų darbą. Pernai analizavome ne kodėl pralaimėjome finale, o kodėl iškovojome antrą vietą, – juokėsi V. Makauskas. – Šiemet daugiausia sveikinimų sulaukėme iš artimos aplinkos, nes žmonės nelabai supranta, kas yra Baltijos tinklinio čempionatas. Visada jiems pateikiu pavyzdį – krepšinyje tai būtų panašu į VTB lygą.“
„Kaunas-ASU“ iki gegužės planuoja ilsėsis. Vėliau prasidės komplektacijos darbai. Kauno komanda tikisi išlaikyti ekipos branduolį.
Čempionių klubas svajoja ir apie Europos taurių varžybas. Tačiau tam turimo biudžeto nepakanka. V. Makauskas skaičiavo, kad, norint kautis su stipriausiomis Senojo žemyno komandomis, reikėtų sukaupti 250–300 tūkstančių eurų.
„Kaunas-ASU“ vadovą prajuokino klausimas, ar horizonte galimų rėmėjų nematyti: „Paieška vyksta, bet 300 tūkstančių eurų – visos Lietuvos tinklinio federacijos biudžetas. O su mūsų dabar turimu iki Naujųjų metų bankrutuotume.“
Pasak V. Makausko, Europos turnyre paskutinį kartą Lietuvos garbę gynė Kauno „Banga“ – prieš 25-erius metus.
Dabar, V. Makausko nuomone, Lietuvos tinklinyje mažėja trenerių, šlubuoja žaidėjų rengimo sistema. Čempionių vadovas proveržį mato tik tarp mėgėjų.
„Tačiau mėgėjai Baltijos lygos nelaimės, – čia pat priduria V. Makauskas. – Nesinorėtų sakyti, kad viskas labai blogai, bet šviesaus rytojaus nematyti. Olimpines žaidynes galėsime pasižiūrėti tik per televiziją. Tarp Europos čempionato dalyvių būtume nebent tada, jei patys jį rengtume.“
Čempionės iš tinklinio neišgyventų
V. Makauskienė sezoną vertina labai gerai. Trenerė džiaugėsi, kad merginos rodė didžiulį norą, joms pavyko išvengti traumų.
Tinklinio specialistė šypsodamasi prideda: „Būna visko – kartais trenerei reikia nematyti, nutylėti ar pakelti balsą.“
V. Makauskienės teigimu, „Kauną-ASU“ sudaro moksleivės ir studentės. Komandai atstovavo dvi ukrainietės.
Ekipos tinklininkių amžiaus vidurkis – apie 20 metų. Su tokiais skaičiais kaunietės yra maždaug Baltijos lygos komandų viduryje.
„Manau, merginoms tai viena gražiausių sporto šakų, – įsitikinusi čempionių trenerė. – Sportuojančių turime nemažai, bet labai pasigendu rimtesnio požiūrio. Matome, kad merginos turi duomenis, yra aukštos, perspektyvios, tačiau į tinklinį žiūri kaip į būrelį, laiko praleidimą, pramogą. Dažnai sportininkės karjeras baigia po studijų – dirba, kuria šeimas.“
Stipriausia Baltijos komanda dabar glaudžiasi Aleksandro Stulginskio Universiteto sporto salėje. Anksčiau nuolatinės treniruočių vietos neturėjo.
V. Makauskienės atžalai Viltei – 23-eji, Eglei – 18-a.
„Dukras įtraukėme į tinklinį ir visiškai nesigailime. Tai patarčiau visiems. Merginos būna laimingos, sportiškos, užimtos“, – vardijo V. Makauskienė.
„Tinklinį pradėjau žaisti dėl mamos, – šypsosi Viltė. – Esu išbandžiusi ir kitų sporto šakų, bet pirmoji trenerė Jolita Virbickienė įskiepijo meilę tinkliniui. Tai – labai nenuspėjama sporto šaka, kurioje itin svarbi psichologija.“
Mergina teigia, kad jai pavyksta atskirti, kada mama yra mama, o kada – trenerė. Pasak Viltės, ji namie į V. Makauskienę kreipiasi „mama“, treniruotėse ir rungtynėse – „jūs“, „trenere“.
Pasak V. Makauskaitės, Lietuvoje iš tinklinio išgyventi neįmanoma. „Kauno-ASU“ žaidėjos atlyginimų negauna – tik maistpinigius, vykdamos į rungtynes. Sumos dydis priklauso nuo kelionės ilgio, trukmės ir panašai.
Viltė juokiasi, kad ne visi Lietuvoje supranta, kokią sporto šaką ji sportuoja ir kokios tinklinio taisyklės: „Aiškinu, kad kelėjas yra kaip įžaidėjas krepšinyje. Žmonės domisi, kodėl viena tinklininkė rungtyniauja su skirtingais marškinėliais. Pasakau, kad tai – laisva gynėja.“
V. Makauskaitės nuomone, sėkmingą „Kauno-ASU“ sezoną lėmė noras, kryptingas darbas, susikaupimas, koncetracija bei antrą sezoną išlaikytas komandos branduolys. Tiesa, Viltė nežino, ar jį pavyks išsaugoti ir toliau. Pati V. Makauskaitė lauks užsienio klubų pasiūlymų. Jei jų nebus – mergina liks Kaune.
Kaip Baltijos ir Lietuvos čempionės šventė pergales?
„Paminėjome mieste, – juokėsi „Kauno-ASU“ kapitonė. – Tokias pergales sunku nupasakoti: nieko nesupranti, viskas taip greitai vyksta, emocijos užplūsta... Laimėti buvo nuostabu!“
