Lietuvoje šiemet vykstantis Gyvybės žygis, kurio metu atsiprašoma žydų už karo metų nusikaltimus, atvyko ir į Panevėžį. Valdžios susidomėjimo jis nesulaukė, tačiau ne vienam įvairių tautybių žmogui renginys spaudė ašaras.
Gyvybės žygius pradėta rengti 2007 metais Vokietijoje – grupė krikščionių pajuto, jog reikia atgailauti dėl nuodėmių, kurias holokausto metu padarė jų artimieji. Prašoma atleidimo ir krikščionių bei žydų bendruomenių susitaikymo. Tikima, kad tautoms tai atneša išgijimą, atleidimą ir palaiminimą. Tokie žygiai nuo to laiko rengti ne vienoje valstybėje. Pernai Ukrainoje dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, atvyko keli šimtai vokiečių. Šiemet žygis taip pat vyko jau ne vienoje šalyje. Minint Žydų genocido dieną, renginiai organizuoti net keliuose Lietuvos miestuose. Užsukta ir į Panevėžį.
Atsiprašoma žydų
Žygio koordinatorius Ramūnas Kairys pasakojo, kad tai gana svarbus įvykis, kuriame paprastai dalyvauja ir aukšti šalies pareigūnai, Vokietijos ambasadų atstovai. Panevėžyje dalyvauti renginyje buvo kviesti ir miesto valdžios atstovai, tačiau nė vienas nepasirodė. Į Panevėžį, pasak R. Kairio, atvyko ir palikuonys ar giminės tų žmonių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais žudė žydus. Į Lietuvą yra atkakusių žmonių, kurių seneliai karo metais tarnavo IX forte Kaune.
Už giminių ir senelių nuodėmes
Panevėžyje Gyvybės žygio dalyviai eiseną pradėjo Savanorių aikštėje prie pastato, kur anksčiau buvo žydų dvasinė mokykla. Vėliau keliauta prie Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankryžos, kur stovi paminklas „Geto vartai“, o iš ten patraukta į Atminties skverą, į buvusias žydų kapines. Dalyvavo žydų bendruomenės, krikščioniškų Bažnyčių atstovai.
Būtent čia žydų, o kartu ir lietuvių bendruomenių atstovai išgirdo atsiprašymo žodžius, tariamus ne vien vokiečių, bet ir pačių lietuvių, rusų. Žydų tautos atsiprašė ir pats R. Kairys. Jis sakė neseniai sužinojęs, kad jo giminaičio rankos taip pat gali būti suteptos krauju.
Gyvybės žygio metu kalbėta, kad antisemitizmo idėjos tebegyvuoja iki šiol. Tad tokie žygiai svarbūs primenant, kokios tragedijos gali įvykti, kiek patiriama skausmo ir sumaišties, kiek likimų sužalojama. Taip pat kalbėta, kad kiekvienoje tautoje yra visokių žmonių.
Į Panevėžį atvykusių dviejų vokiečių moterų prisiminimai skaudūs. Iš Tiubingeno atvykusi Ruta pasakojo, kad jų miestą daugelį metų tarsi dengė tam tikras debesis, tylos skraistė, tačiau niekas nesuprato kodėl. Tik prieš keletą metų paaiškėjo, kad iš jų miesto yra kilę žmonės, prisidėję kuriant žydų sunaikinimo planus. Tuomet vietos bendruomenė suprato, kad ir jų šeimose gali būti žmonių, žudžiusių žydus. Ši sukrečiama žinia paskatino nutraukti tylos skraistę, ir nors patys nedalyvavo tuose įvykiuose – daugelis tuo metu net nebuvo gimę, vokiečiai atsiprašo už savo gimines ir artimuosius.
Ragino sustabdyti
Panevėžyje atsiprašymo žodžius tarė ir kita Tiubingeno gyventoja, kurios senelis kariavo Lietuvoje ir prisidėjo kuriant žydų sunaikinimo planus. Be to, neatmetė galimybės, kad ir pats galėjo žudyti. Moters manymu, šis pralietas kraujas vėliau skaudžiai atsiliepė šeimai. Abi vokietės atsiprašė ir lietuvių – už sumaištį, suklaidinus ar prievarta įtrauktiems į vokiečių planus naikinti žydus. Žygyje dalyvavo ne vien svečiai iš Vokietijos, bet ir iš Rusijos. Viešnia iš Rusijos priminė ir kitą skaudų istorijos etapą – lietuvių trėmimus į Sibirą, kitą sukeltą skausmą. Tad atsiprašė ir už tai. Jos teigimu, aukų kraujas turi būti nuplautas ir už poelgius atleista. Neatsiprašius, jos įsitikinimu, nekaltai pralietas kraujas krenta prakeiksmu vaikų vaikams, ir tai reikia sustabdyti atgaila. Atgaila naikina prakeiksmą.
Bažnyčioje skambės tūkstančių holokausto aukų vardai ir pavardės
