Vos išgirdęs nedvejojau – griebiau vaizdo kamerą ir moviau kiek įkabindamas į tą pusę. Nepasigailėjau. Istorinės akimirkos šokdino širdį – susikabinę per pečius Lietuvos krepšininkai nuoširdžiai liejo savo džiaugsmą šokinėdami kaip vaikai. Tarsi ritualinis pergalės šokis su vėliavomis ant pečių prieš pasidabinant pirmaisiais Lietuvos istorijoje planetos pirmenybių medaliais.
Tuomet Kęstučio Kemzūros vedama mūsų šalies nacionalinė ekipa tapo tikra sensacija Turkijoje. Iš jaunos, atrodo, vos kojas beapšylančios rinktinės niekas nesitikėjo tokio veržlaus ir triuškinamai galingo žaidimo.
Su kiekviena dvikova galvojau, kad dabar teks paprakaituoti, tačiau Lietuvos rinktinė lyg tėvas, žaisdamas su išdykusiu sūnumi, švelniai ir užtikrintai versdavo ant menčių net tokius varžovus kaip ispanai, prancūzai, argentiniečiai ir šypsodamasi laukdavo kito veiksmo.
Aštuonios pergalės ir pralaimėjimas pusfinalyje, kur lietuviams nepavyko sustabdyti net 38 taškus pelniusio JAV rinktinės lyderio Kevino Duranto. Toks rezultatas pranoko net drąsiausius trijų milijonų krepšinio ekspertų Lietuvoje lūkesčius.
Šiais metais per trenerio Jono Kazlausko sijoklę į rinktinę pateko šeši pasaulio čempionato bronzą ant savo trofėjų lentynos pasidėję krepšininkai. Tiesa, nebus Turkijoje įspūdingai žaidusio ir į simbolinį turnyro penketą patekusio Lino Kleizos, kaip ir komandos kapitono – gynybos „cementuotojo“ Roberto Javtoko.
Tačiau pamaina abejonių nekelia. NBA rungtyniaujantys Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas individualiais veiksmais gali nulemti rungtynių baigtį, aikštėje pasirodęs Mindaugas Kuzminskas – rimtas ginklas puolimo arsenale, o ką jau kalbėti apie patyrusius brolius Lavrinovičius, visuomet užduodančius mįslių varžovams. Potencialas – milžiniškas.
Aš tikiu. Taip pat, kaip tikėjau pernai, kai Europos čempionate iš „Balkanų pragaru“ virtusių grupės varžybų vos išsikapstę lietuviai iškovojo sidabro medalius. Nesame ir niekada nebūsime panašūs į serbus, kurie per svarbiausias rungtynes sugeba susimušti drabužinėje. Lietuviai visuomet garsėjo puikia komandine dvasia. „Kaip kumštis“, – ausyse skamba trenerio Antano Sireikos nuolat kartotas palyginimas.
Ar šįmet būsime „kaip kumštis“? Neabejoju. „Žaisti jie moka, viską nulems psichologija“, – tikino ir Lietuvos rinktinės sirgalių vadu pakrikštytas Tomas Balaišis-Sėkla. „Stok mūru už komandos draugą“, „Kovok dėl kiekvieno aikštės centimetro“, „Nenuleisk rankų“, „Daryk, kaip liepia Kazlauskas“ ir daugelis kitų teisingų nerašytų taisyklių sklando ore, kai Lietuvos krepšininkai išbėga į aikštę.
Ispanijos žemė, kur vyks pasaulio čempionatas, tautiečiams kelia tik geriausias emocijas. Prieš 7 metus Europos pirmenybėse čia Lietuvos rinktinė taip pat lipo ant apdovanojimų pakylos ir dantimis tikrino bronzos medalių tvirtumą.
Visa širdimi pritariu L. Kleizai, neseniai ištarusiam, kad jei užsivelki nacionalinius marškinėlius, esi pasmerktas kovoti dėl medalių. Kitaip ir būti negali. Juk Lietuva – krepšinio šalis. Esu įsitikinęs – vyrai atiduos visas jėgas, rizikuos dėl kiekvieno kamuolio ir, užmiršę visus negalavimus ar traumas, negailėdami savęs kausis už Lietuvą. Didžiuosiuosi jais nepaisydamas galutinio rezultato. Džiaugsiuosi ir, jei reikės, kartu liūdėsiu. Ir garsiai šauksiu – ESU LIETUVIS!
