Žodis karas nūnai paplitęs. Be tiesioginės savo reikšmės, apibūdinančios ginkluotą konfliktą, vyksta ekonominiai, kultūrinsi, socialiniai karai, kurie būna slaptieji, šaltieji ir dar kitokie. Tad karų daug.
Pagal klasikinį apibrėžimą karu (karo įvykiu, konfliktu) gali būti laikomas reiškinys pasireiškiantis prievarta tarp dviejų ar daugiau “pusių” įgyvendinant politinius tikslus, bent vienai pusei naudojant jėgos priemones. “Nerašyta taisyklė” teigia, kad karu laikytinas konfliktas, kuriame žūsta per 1000 kariaujančių žmonių. Teoriškai apibrėžiama, kad konfliktai tarp šalių ar kitokių bendruomenių kyla iš nesutarimų dėl kokių nors materialių ar simbolinių resursų pasidalijimo, skirtingai suvoktų interesų ar tų interesų priešpriešos. Kitais žodžiais tariant, nesutariama dėl naftos, iškasenų, “istorinių” teritorijų, kovojama su klaidatikiais, vaduojamos “šventosios vietos” ir panašiai. Konfliktų priežastimis dažniausiai būna ir seni istoriniai, etniniai nesutarimai, “neteisingai” nubrėžtos valstybių sienos, nesutarimai dėl strateginių žaliavų, komunikacijų, rinkų, pažeista demografinė ar kultūrinė pusiausvyra.
Karas ir taika – kraštutinės būsenos valstybių santykiuose. Taika dažniausiai siejama su laisvės ir stabilumo sąvokomis, nors kartais taika vadinamas tiesiog karo nebuvimas - tarpukaris. Karas – tai prievarta ir radikalūs pasikeitimai pasaulio politiniame žemėlapyje. Karo pasekmės, įtvirtintos sutartyse, neretai tampa pagrindu ilgalaikiams politiniams procesams. Tarp karo ir taikos – kraštutinumų - gali egzistuoti įvairaus draugiškumo ar priešiškumo laipsnio santykiai. Būta vadinamojo Šaltojo karo, kuomet pasaulis nekariavo, tačiau nebuvo draugiškas, kalbama apie Šaltąją taiką, kuomet valstybės demonstruoja labai draugiškas intencijas, tačiau yra įsivėlę į karus. Istorijos faktai byloja, kad nebuvo šimtmečio (o tikriausiai ir dešimtmečio) be ginkluotų konfliktų. Tuo pat metu netrūko ir kovotojų už taiką bei bandančių suprasti karo prigimtį ir taikos įgyvendinimo galimybes.
Istorija tvirtina, kad ikimodernūs karai – konfliktai vykę iki naujųjų amžių – pasižymėjo tuo, jog juose dalyvavo daugiausia tam tikro socialinio sluoksnio atstovai (aristokratai). Kariavo taip pat jie arba profesionalūs samdiniai, gindami tam tikrų valdovų, interesus. Karuose svarbūs buvo ekonominiai aspektai, tokie kaip karo grobis, tačiau jie buvo ir aiškia ideologiškai motyvuojami (karas prieš klaidatikius, Kristaus karsto vadavimas ir pan.). Kariauta irgi nevienodai. Napoleoną Bonapartą galima laikyti paskutiniu genialiu karo žygių strategu. XIX amžiuje karo žygius pakeitė kova dėl teritorijos. Antoine Jomini mokymas apie tai, kad karė sėkmę lemia ne pavieniai mūšiai, o teritorijos kontrolė, pakeitė konfliktų pobūdį: atsirado fronto linija, o apie karo sėkmę bylojo kontroliuojamos teritorijos kiekis. Naujųjų amžių karuose iki XX amžiaus pabaigos kariuomenių pagrindą sudarė šauktiniai kartu su profesionalais, kariaujančius ne už konkretų valdovą, bet už valstybę, kaip svarbiausią politinę vertybę.
Pagal karo aukų skaičių liūdnai pirmauja Antrasis Pasaulinis karas, nusinešęs įvairiais paskaičiavimais ir vertinimais nuo 60 iki 72 milijonų gyvybių. Didžiausi sovietų valstybės nuotoliai – per 20 milijonų šiame viename kare. Ilgai užsitęsęs Stalingrado puolimas, Leningrado blokada bei mūšis dėl Maskvos minimi kaip daugiausiai aukų pareikalavusios “vienkartinės” operacijos, pareikalavusios beveik milijono aukų.
Statistikų vertinimu XIII amžiaus mongolų ir totorių karinės avantiūros kainavo 30-60 milijonų žmonių. Žinant, kad anais laikais gyventojų skaičius ir tankis buvo kur kas mažesnis, tikėtina, kad nuo žemės paviršiaus buvo šluojamos ištisos gentys ir tautos. Lietuviams su jais teko susidurti XIV-XV amžiuje, kaip mongolų ir totorių jėgos jau silpo.
XVII amžiaus mandžiūrų invazija į Kiniją pareikalavo apie 20-30 milijonų žmonių. Skaičiuojama, kad apie 20 mln. žuvo pirmajame pasauliniame kare. Pažymėtina kad 1918 metais kilusi vadinamoji ispaniškojo gripo epidemija, pareikalavo daug daugiau aukų, nei karas – apie 50 mln. 20 000 000 (kad atrodytų įtaigiau) žmonių žuvo per vadinamąjį taipingų sukilimą Kinijoje 1851-1864, Kinijos-Japonijos karo (1937-1945) aukų statistika taip pat siekia 20 milijonų.
Enciklopedinis karų sąrašas priskaičiuoja dar apie 30 karų, kuriuose žuvusiųjų skaičius viršija milijoną. Paradoksas, tačiau kovojame prieš branduolinį ginklą ir labai sudėtingas karines technologijas, tuo tarpu daugiausia žmonių žūsta nuo šautuvo ar automatinio šaunamojo ginklo, kurie jokia sutartimi neribojami. Šiandien vyksta apie 30 įvairių karų. Rimčiausi Irake, Afganistane, Darfūro rajone, neseniai praėjo karas Gruzijoje, tenesitęsia Somalyje, Konge, Šri Lankoje, kaip matyti vyrauja ne valstybės karas prieš valstybė, o veikiau karai valstybių viduje. Užšaldytų konfliktų, neužbaigtų karų dar per dešimtį. Beje, iki šiol formaliai nebaigtas Korėjos karas, konfliktas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos. Japonija, kaltinanti buvusią Sovietų Sąjungą Šiaurinių teritorijų (Kurilų salų aneksija) taip ir nesudarė su ja Antrojo pasaulinio karo pabaigos traktato.
Jei jau kariaujame, reikia žinoti, kaip karą pabaigti. Tikriausiai daugelis mano, kad sykį pradėjus kariauti, kąrą reikia laimėti. Karlas von Clausewitzas, žymiausias visų laikų karo teoretikas, įrodė, kad tai netiesa. Pasak jo, laimėti karą yra blogai, nes laimėjimas pasėja sėklą naujam konfliktui, revanšui, nepasitenkinimui esama Pasaulio Tvarka. Clausewitzo manymu vienintelė gera karo pabaiga yra taika. Clausewitzas išskyrė dvi karo pabaigas ar dvejus karo tikslus. Vienas (vadintas Ziel) yra pranašumo įrodymas, pranašumo, leidžiančio diktuoti politines sąlygas, kitas (pagal Clausewitzą - Zweck) – yra pokarinis politinis sprendimas – kariaujančių susitaikymas. Šioje vietoja stipresniojo misija yra ištiesti ranką silpnesniajam ir duoti jam garbingą tolesnio gyvenimo alternatyvą.
XX amžiaus istorija skaudžiai ir kartu viltingai patvirtino Clausewitzo teisumą, Per šimtmetį pergyventi du pasauliniai karai, parodė, kad būtent tie, kurie susitaikė, veikiau tapo pranašesni prieš tuos, kurie savo tolesnę politiką motyvavo pergale ir priešo kapituliacija. Taigi, koks karas bebūtų, tebūnie taika.
Egidijus Vareikis yra Seimo narys nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų.
