• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Du kartus „Grammy“ premija apdovanotas ir 12 kartų nominuotas kolektyvas spalio 24 dieną pasirodys Lietuvoje. „Ladysmith Black Mambazo“ – tai ansamblis, dainuojantis isicathamiya – savita Zulu tradicine dainavimo maniera, kurią grupės lyderis ir įkūrėjas Josephas Shabalala sujungia su krikščioniškosios bažnyčios chorine muzika.

REKLAMA
REKLAMA

„Zulu dainavime yra trys pagrindiniai garsai“ – apie savo muziką portalui „Balsas.lt“ pasakojo Josephas Shabalala: „Tai aukštas, stūgaujantis ūkimas; kriūkuojantis pūškavimas, palydimas kojų trepsėjimo bei savitas melodijos išdainavimo būdas. Iki mūsų niekas nenaudojo šių trijų garsų vienoje dainoje. Taigi jų jungimas yra naujovė, nors stilius išlieka tradicinis. Mes tik prašome Dievo leisti mums tobulėti ir išsaugoti balsų skambesį, kad galėtume jį šlovinti ir suteikti žmonėms džiaugsmą.“

REKLAMA

Kadangi Josephas Shabalala augo aštuonių vaikų šeimoje ir buvo vyriausias, „Ladysmith Black Mambazo“ kolektyvą sudaro šeimos nariai ir Josepho draugai: „Man daug geriau dirbti su šeima ir draugais. Jie pagarbiai žiūri į tai, kaip aš suvokiu grupės misiją ir palaiko mane visu šimtu procentų. Žmonės, esantys šeimoje, rūpinasi vieni kitais, kadangi koncertuojame toli nuo namų šešis mėnesius per metus. Kai šalia turi savo mylimus ir brangius žmones, dainuojančius kartu, tuomet mažiau pasiilgsti gimtinės“.

REKLAMA
REKLAMA

Grupės, dainuojančios isicathamiya, tradiciškai susideda tik iš vyrų. Stilius gimė Pietų Afrikos šachtose. Juoduosius darbininkus geležinkeliu išveždavo toli nuo jų šeimų, ir tik po šešių darbo dienų ankstyvą sekmadienio rytą jie galėdavo pasilinksminti dainuodami. Atlikėjai save vadino „pirštų galiukų vaikinais“, nes tik taip galėdavo šokti, kad neprižadintų stovyklos apsaugos: „Tradicijos mena tuos laikus, kada vyrai buvo išsiunčiami dirbti į kasyklas ir fabrikus, kur stovyklose ir darbininkų gyvenvietėse jie sukurdavo grupes. Tačiau mes taip pat turime daug grupių, kur dainuoja tik moterys arba moterys ir vyrai kartu. Bet visa tai vadinama kitaip“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasipriešinimo prieš apartheidą metu „Ladysmith Black Mambazo“ išskirtinė harmonija „suteikė balsą ir veidą“ Pietų Afrikos juodųjų negandoms. Taip pat jie tapo svarbiu kultūrinio fronto kuris ilgainiui ir nugalėjo apartheidą, dalimi: „Mūsų veikla vis dar tokia pati, tačiau, žinoma, dabar gyventi yra lengviau. Lyginant, pavyzdžiui, su septintuoju dešimtmečiu, dabar palikdami namus ilgesniam laikui žinome, kad viskas bus gerai mūsų šeimoms ir artimiesiems“.

Nemažai žmonių, po didelių politinių permainų, tikėdamiesi staigaus gyvenimo pagerėjimo, nusivilia. Panašiai nutiko ir po apartheido žlugimo Pietų Afrikos Respublikoje: „Matyt, ši situacija yra įprasta daugeliui šalių ir visuomenių, kuriose 99 proc. žmonių nebuvo laisvi ir gyveno skurdžiai. Kai situacija pasikeičia į gerąją pusę, atsiranda žmonių, kurie turi glaudesnių ryšių ar daugiau pinigų – tokie siekia sau pagriebti „didesnį kąsnelį“. Manau, tą galima suprasti, bet pateisinti – ne. Jei pasiseks, su laiku viskas susilygins, geresniems žmonėms pradės sektis ir visi gaus naudos iš naujai atrastos laisvės. Pietų Afrika daugiau nei penkiolika metų lėtai bando „atsistoti ant kojų“. Šis procesas labai užtruko, tačiau mes matome, kad  situacija gerėja.

REKLAMA

Tačiau būtent šiais metais gegužės mėnesį Pietų Afrikos miestuose švilpė kulkos ir liepsnojo ne tik namai ar parduotuvės, degė ir žmonės. Viso pasaulio spaudos agentūras apskriejo šokiruojančios „Sunday times“ reporterio fotografijos, kuriose užfiksuotas degantis žmogus. Ksenofobinis, antiemigrantinis smurtas Pietų Afrikoje atrodo tikrai paradoksaliai, žinant, kad patys smurtautojai anksčiau buvo tapę smurto aukomis dėl savo rasės ir tautiškumo: „Tai visas kompleksas problemų. Situacija komplikuota. Mes neturime aiškaus atsakymo, kaip tai galėjo nutikti. Viskas nėra paprasta, kadangi pas mus vis dar gyvena daug žmonių „kartoniniuose“ namuose be darbo ir pinigų. Jie desperatiškai siekia geresnio gyvenimo. Kiti neturi vilties ir yra nelaimingi. Jie mato žmones, kurie nėra iš Pietų Afrikos, tačiau sugeba įsidarbinti bei užsidirbti pinigų. Todėl mano tautiečiai tampa pikti ir įtūžę, ko pasekoje tas įtūžis pereina į smurtą. Siaubinga matyti tokius dalykus. Mes tik galime tikėtis, kad geresni laikai ateis kaip galima greičiau ir visi gyvensime taikoje“.

REKLAMA

Jaunystėje Josephas vis girdėdavo kažkokį vidinį balsą, nežinodamas, kas tai, ir nesąmoningai jautė, kad tai Dievo balsas. Kai šis balsas jam liepė pasninkauti, Josephas pakluso. Tuomet pradėjo medituoti ir suvokė naujos vokalinės muzikos viziją. Po šios patirties jis tapo krikščionimi: „Tai yra labai asmeniška. Aš radau Jėzų Kristų, kuris tapo mano išgelbėtoju. Jis atvėrė mano širdį ir dabar lydi mane per gyvenimą. Senoji zulusų religija, taip pat kaip ir dauguma pasaulio religijų, yra puiki ir jei ji padeda žmogui pasiekti Dievą, bei gyventi dorą gyvenimą – tai nuostabu. Man taip nutiko, kai atradau Jėzų“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Josepho Shabalalos gyvenimas nebuvo rožėm klotas. 1980 m. buvo nužudytas grupės narys Miltonas Mazibukas. 1991 m. gruodį, ne tarnybos metu, baltasis apsaugos darbuotojas nušovė Josepho brolį Headmaną. 2002 m. Shabalalos žmona Nellie taip pat buvo nušauta, o pats Josephas sužeistas. Po dviejų metų nuo kulkos krito kitas brolis Benas: „Tai tik sustiprino mano tikėjimą. Dievas turi planą ir jei kas nors yra pakviečiamas pas jį, turime tai suprasti. Privalome gyventi gyvenimą, po kurio mums bus atlyginta geresnėje vietoje. Po to, kai mano žmona buvo nužudyta, įrašinėjome kompaktinę plokštelę . Tai nutiko iškart po rugsėjo 11–osios tragedijos. Norėjome išplatinti žinią, kurioje išplatinome žinią, kad tokiu momentu, kai viskas atrodo taip siaubingai blogai, mes ir turime būti patys stipriausi. Labai paprasta dvasiškai pasitikėti savimi, kai tavo gyvenimas yra patogus ir lengvas. Tačiau mes atrandame tikrąjį tikėjimą, kai susiduriam akis į akį su tragedija ir panašiais išbandymais. Būtent tokiais momentais ir turime pakelti savo dvasią į aukštesnį lygį“.

REKLAMA

Pirmasis baltasis žmogus, kuriam Josephas Shabalala ne tik padavė ranką, bet ir apkabino, buvo Paulas Simonas – garsus Amerikos muzikantas, dar apartheido laikotarpiu surengęs bendrą koncertą su „Ladysmith Black Mambazo“ ir labai smarkiai padėjęs populiarinti Pietų Afrikos muziką visame pasaulyje. Tai nutiko 1985–aisiais, kai iki rasinės segregacijos panaikinimo ir Nelsono Mandelos paleidimo iš kalėjimo buvo likę dar penki metai: „Manau, kad mes tęsiame jo darbą. Taip pat ir savo, tik daug didesnei auditorijai. Jeigu Paulas Simonas nebūtų mūsų „prastūmęs“, mes niekada nepaliktume Pietų Afrikos ir neaplankytume tokių nuostabių vietų kaip Lietuva. Tai ir yra muzikos stebuklas -  kalba, kuria kalba žmonės, vienas kito niekada nepažinoję. Juk kultūros gali būti skirtingos, tačiau tai ir yra pasaulio grožis. Turėtume naudotis skirtumais ir mėgautis vienas kitu. Būtent taip mes gyvename. Viešpatie, laimink jus ir, tikiuosi, susitiksime spalį“.

Laurynas Dapšys

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų