Legendinės roko grupės „Antis“ įkūrėjas ir lyderis jau kelis dešimtmečius išlieka neišsenkančios kūrybinės energijos, pilietinio aktyvumo bei unikalus ironiško žvilgsnio į kasdienybę pavyzdys.
Gimęs 1953 m. Vilniuje, A. Kaušpėdas pasirinko architekto kelią, O devintojo dešimtmečio viduryje susikūrusi „Antis“ tapo neatsiejama dainuojančios revoliucijos ir „Roko maršų“ dalimi. Su charakteringa ekspresija, satyra ir teatrališkumu atliekamos dainos – tokios kaip „Zombiai“, „Laima“, „Pokštas“ ar „Lietuvos valstybė“ – skatino visuomenę pabusti ir drąsiai žvelgti į permainas.
Greta muzikinės veiklos A. Kaušpėdas visuomet išliko aktyvus kūrėjas ir architektūros srityje – vadovavo bendrovei, projektavo gyvenamuosius bei visuomeninius objektus, rašė knygas ir rengė visuomeninius projektus.
Kelios sekundės iki mirties
Visai neseniai A. Kaušpėdas pristatė savo naujausią knygą „Koplyčia“.
Vienas labiausiai stulbinančių ir dramatiškiausių knygos momentų – pagrindinio herojaus Leonardo Gražio „mirties pabučiavimas“, kuomet jis restorane tiesiog užspringsta valgydamas jautienos kepsnį (steiką). Kaip paaiškėjo, kad ši, atrodo, kinematografiška scena yra visiškai tikras įvykis iš paties A. Kaušpėdo gyvenimo.
Viską pakeitė viena profesinė kelionė. Kartu su architektų grupe A. Kaušpėdas lankėsi Suomijoje, kur garsi virtuvių įrangos kompanija pakvietė juos vakarienės į nepriekaištingą, sausakimšą restoraną. Norėdami pagerbti svečius iš Lietuvos, šeimininkai užsakė pačius geriausius patiekalus, tarp kurių buvo ir lemtingasis jautienos steikas.
A. Kaušpėdas prisimena, kad viskas įvyko žaibiškai, per kelias sekundes, dėl pačios paprasčiausios žmogiškos klaidos – bandymo vienu metu daryti du nesuderinamus dalykus.
„Bet, bičiuliai, arba valgom, arba kalbam. Aš vienu metu dariau ir tą, ir tą – įsidedu kepsnio gabalą... Ir viskas. Net nepastebėjau, kaip tai atsitiko. Jaučiu, kad jau net pasakyti normaliai nieko negaliu. Tai sekundžių reikalas. Ir tu supranti, kad tau šakės. Viskas. Tu jau nebegali įkvėpti, tu tiesiog springsti. Knygoje viskas aprašyta“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Ši kraupi patirtis, kai aplink sėdi nieko neįtarianti, besišnekučiuojanti žmonių masė, o tu tyliai miršti savo kėdėje, kūrėjo atmintyje įsirėžė visam gyvenimui. Kadangi kvėpavimo takai buvo visiškai užblokuoti, situacija tapo kritinė, tačiau, laimingo atsitiktinumo ir aplinkinių staigios reakcijos dėka, kūną draskantis springimas buvo suvaldytas – atlikus reikiamus veiksmus, autoriui pavyko atgauti kvapą ir sugrįžti į gyvenimą.
Kai pavojus praėjo, architektas ir mąstytojas joje įžvelgė kur kas gilesnę, mistinę prasmę.
„Ir aš tada pagalvojau: tai man Dievo dovana, ženklas, kad turiu aprašyti būtent šią situaciją. Tuo labiau kad ne vienas žmogus ir Lietuvoje, ir pasaulyje užspringsta – tai apskritai yra labai rimta problema. Dėl to arba kalbame, arba valgome“, – dar kartą priminė jis.
Būtent šis tragiškas momentas tapo pagrindine romano ašimi. A. Kaušpėdas suprato, kad infarktas pagrindiniam veikėjui būtų buvęs pernelyg nuobodus literatūrinis sprendimas. Užspringimas prie gausiai nukrauto stalo, vidury paties gyvenimo šurmulio, idealiai iliustruoja, kokia trapi ir neprognozuojama yra žmogaus būtis.
Nuo šios akimirkos, kai Leonardas Gražys fiziškai miršta restorane, romane įvyksta esminis lūžis. Tai nebėra pasakojimas apie kūną – prasideda sielos odisėja, herojaus dvasinis pabudimas, gilus sukrėtimas ir metafizinės Dievo bei gyvenimo prasmės paieškos. Autoriaus patirtas „mirties pabučiavimas“ Suomijoje atvėrė duris į knygos „Koplyčia“ sakraliąją erdvę.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
