Begales skirtingų vaidmenų per gyvenimą įkūnijęs G. Girdvainis paliko žymų pėdsaką Lietuvos kino ir teatro istorijoje, tačiau jo našlė, aktorė Kristina Andrejauskaitė jį pamena ne tik kaip puikų ir talentingą aktorių, tačiau ir kaip nuostabų vyrą, tėtį bei senelį.
„Pamenu jį kaip jautrų žmogų, gerą tėtį, gerą vyrą, labai gerą senelį. Jis visada buvo labai teisingas ir supratingas žmogus, turėjo labai gerą humoro jausmą. Na, ir, žinoma, buvo talentingas aktorius“, – apie vyrą pasakoja K. Andrejauskaitė.
Nors per 50 metų santuokinio gyvenimo šiltų atsiminimų apie vyrą labai daug, vieni mieliausių, sako ji, yra iš G. Girdvainio bendravimo su dukra Jurga ir anūku Karoliu.
„Gražiausi prisiminimai iš tada, kai dukra augo, jo bendravimas su ja ir jos labai didelė meilė tėčiui. Taip pat kai gimė anūkas Karolis. Tie momentai, kai jie kartu kažkuo užsiimdavo, vaikščiodavo, žaisdavo... čia patys šilčiausi prisiminimai“, – dalijasi aktorė.
Gyvenimas per karantiną aktoriui buvo sunkus
K. Andrejauskaitė pasakoja, kad po vienu stogu gyvenantys aktoriai ne tik žiūrėdavo vienas kito pasirodymus, bet repeticijas rengdavo ir namuose.
„Jis eidavo į mano spektaklius, žiūrėdavo, duodavo gerus patarimus ir pastabas, aš žiūrėdavau jo. Tuo metu, kai kartu dirbom, kartu labai daug vaidinome, ir repeticijos namuose vyko“, – su šypsena prisimena moteris.
Nors vaidmenys priverčia įsikūnyti, aktorė sako, kad „nuo savęs niekur nepabėgsi“. „Tu vis tiek pereini per save ir kuri vaidmenį būdamas tas pats žmogus. Nepasakyčiau, kad jis labai skyrėsi scenoje ir namuose, tačiau, žinoma, žiūrint koks vaidmuo ir kiek gali savęs į tą vaidmenį įdėti“, – pasakoja K. Andrejauskaitė.
O mylimiausias ir artimiausias, sako ji, G. Girdvainiui buvo Avnerio Rozentalio vaidmuo Rimo Tumino pastatytame spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Aktorė taip pat priduria, kad G. Girdvainiui apskritai patiko dirbti su R. Tuminu, todėl režisieriui išvykus dirbti į Maskvą G. Girdvainiui buvo gana sunku.
„Jis labai gerai dirbo su Tuminu, jo pats mylimiausias režisierius buvo Rimas Tuminas. Kai jis išėjo iš teatro ir išvyko į Maskvą jam buvo labai sunku, lyg ir gyveno laukimu, kada jis grįš“, – neslepia pašnekovė.
Sunkiai ištverti aktoriams sekėsi ir karantiną, o ypač skaudu, pasakoja K. Andrejauskaitė, buvo G. Girdvainiui.
„Sunkiai jis tą laiką išgyveno, nes toks įspūdis, kad esi niekam nereikalingas, besiblaškantis viduje, nes esi įpratęs dirbti, repetuoti, vaidinti, o tada viskas staiga nutrūksta. Tai labai kankina, ta nežinia, kaip bus, ar dar eisime vaidinti, ar tuos teatrus uždarys. Jam buvo tikrai labai sunkus laikotarpis, kiek mačiau, jis labai pergyveno dėl šito“, – sako aktorė.
Metai buvo sunkūs
Pašnekovė neslepia, kad metai buvo sunkūs, o dar sunkiau tapo po skaudžios vyro netekties. „Labai skaudūs, vienatvės, lyg ir vis dar jo laukimo metai“, – sako aktorė.
Anksčiau knygose ramybę rasdavusi moteris sako, kad pusę metų po vyro netekties negalėjo nei skaityti. „Šiek tiek gal pagerėjo dabar... Aš tiesiog verčiau save skaityti, pusę metų iš vis jokio skaitymo, tik televizorių žiūrėjau ir neatsimeni nei ką žiūrėjai, nei ką matei, svarbu, kad tik kalba.
Jokio susikaupimo, nes mintys nuklysta, o tris kartus tą patį puslapį skaityti neįmanoma. Dabar po truputį pradėjau save suimti į rankas. Pirmiausia pradėjau nuo Oginskaitės knygos, buvau jos pristatyme, tai Žebriūnui skirta knyga, ten ir apie Gediminą parašyta. Man buvo labai įdomu, va taip po truputį, pradedu, bet nežinau... nėra to kaifo, kaip sako, dar kol kas skaitymui“, – pasakoja aktorė.
Labai jautriai į netektį reaguoja ir anūkas, todėl K. Andrejauskaitė sako, kad šios temos kol kas dar vengia, o mirties metines pandemijos sąlygomis paminės ramiai, artimiausiame rate.
O G. Girdvainio puoselėtoje sodyboje, kurioje vyras praleido paskutines gyvenimo dienas, sako aktorė, šiais metais dar nesilankė – orai buvo labai nepalankūs. Praeitais metais ji buvo į ją nuvykusi su draugėmis, ir nors nemalonių jausmų tai nesukėlė, ji neslepia, kad tai sužadina daug prisiminimų.
„Man nebuvo kažkas nemalonaus ar baisaus, tik vis galvodavau, kas vargino truputį, kad jis čia dirbo, tą darė, prisiminimai labai aštrūs dar. Nepasakyčiau, kad mane ten labai traukia, mums ten dviese būdavo labai gerai“, – atvirai sako moteris.
