J. Arlauskaitė teatre atsirado visai atsitiktinai. Vieną vakarą, su gera bičiule Agne Grigaliūniene užsukusi į jau duris užvėrusią vyninę „Lolą“, sėdo prie ten stovėjusio pianino ir ėmė daryti tą, ką pati teigia mokanti geriausiai – dainuoti. Mergina iškart patraukė vyninėje buvusio rašytojo Sauliaus Šaltenio dėmesį, o jis jai pasiūlė vaidmenį pjesėje „Jasonas“.
„Susipažinus su Sauliumi jis man pasakė, kad ryte mane pažadins skambutis – kvietimas į teatrą. Atrodo keistokai: dramaturgas – režisierius, vokalistė – aktorė. Mes sakome, kad jei einame dviese – einame iki galo. Saulius yra nuostabus visomis prasmėmis: kaip žmogus, jis vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Jis parašė labai gražią pjesę, daugelis aktorių teigia, kad tai viena geriausių skaitytų pjesių. Aš Saulių labai gerbiu, jis nori padaryti stebuklą ir aš net neabejoju, kad jis jį padarys.“
Atsidūrusi tarp patyrusių, ne vienerius metus vaidinančių aktorių, Jazzu jautėsi ne savo rogėse. Nuolatos repetuodama ir stengdamasi įsigyventi į vaidmenį, J. Arlauskaitė kiekvieną dieną scenoje jaučiasi vis tvirčiau ir tvirčiau. „Įsigyventi į vaidmenį padeda aktoriais su savo patarimais, stengiuosi būti imli ir visus juos priimti. Įdomiausia, kad tie, kurie dalina pastabas, labiausiai ir palaiko. Neslėpsiu, būna ašarų, būna visko, bet labai stengiuosi. Atsižvelgdama į patarimus suradau daug kelių, kaip galima pajausti vaidmenį. Vienas iš jų – mano vaikystė, mano pažįstami žmonės, išgyventos situacijos. Iki šiol negaliu įsivaizduoti, kaip aktoriai turi daug vaidmenų vienu metu. Visų pirma, aš ir nesu aktorė, tačiau pamažu imu suprasti kitą barikados pusę.“
Ankstyvoje paauglytėje Jazzu svarstė apie aktorės profesiją, bet galiausiai apsistojo ties muzika: „Manau, kad tai buvo geriausias pasirinkimas. Aktorystė, muzika, kinas – viskas yra susiję.“
Iš pradžių į pastabas iš aktorių-profesionalų lūpų Justė reaguodavo labai jautriai: „Turėjau daug problemų su dikciją, pačiu kalbėjimu. Tai labai keista, nes esu vokalistė. Vaidindamas turi galvoti apie daug dalykų vienu metu, nepervaidinti. Kaip man sako režisierius, aš turiu praeiti visą keturių metų akademijos programą per tris mėnesius. Suprantu, kad tai yra neįmanoma, bet galbūt prisidės ta kita mano sceninė patirtis, nesu kosmonautė, nusileidusi į sceną, suprantu, ką ji reiškia.“
„Kuomet mokiausi muzikos, man nereikėjo kartoti visko šimtą kartų, vieną kartą pakartojus – aš padarydavau. Dabar jaučiu, kad viskas slysta iš rankų. Atsidūrusi teatro scenoje supratau, kad kaip ir muzikos, taip ir vaidybos reikia mokytis visą gyvenimą.“
