Meilė ir poezija, rodos, du neatsiejami dalykai. Kaip šį jausmą įamžina šiuolaikiniai lietuvių poetai?
Pirmąją dalį rasite čia.
Šarūno Navickio kūryba iš jo poezijos rinkinio „Intymus minoras“.
***
Ego ir Porno – karšti ir galingi –
Tartum vyras ir moteris,
Aistros pagauti, laikinai nemirtingi,
O ne kalbantys poterius.
Kad ir kas atsitiks – nesvarbu,
Jie negali būti kitoki.
Gražūs sau už bet kokių ribų,
Pasinėrę į kvaitulį tokį.
Istorija, rašyta sperma ir krauju,
Ant nesibaigiančių gyvenimo paklodžių,
Pervirš pilna gražiausių pažadų,
Aistrų, geismų, neišsakytų žodžių!..
Istorija su besikeičiančiais veikėjais
Ir kažkodėl vadinta meile.
Rikiuoja lyg šešėlius vėjas
Nuvytusias gėles į eilę...
Štai ir mudu eilės vidury,
Netvirtai susikibę už rankų.
Ne gale ir tikrai ne pirmi,
Du eiliniai – mėsa patrankų.
Taip sudegė, taip išdegė žolė
Lauke po pralaimėto mūšio!
Reiks daug lietaus, kol išgalės
Daigelis naujas prasimušti.
Per naktis, per dienas
Mūsų laikas prabėgo –
Nebėra nei tavęs, nei manęs,
Tikrai Porno ir Ego.
***
Kam reikalingos naktys be tavęs?!
Kai negaliu bučiuot nei liesti?
Tik žiūriu į nurimusias gatves,
Į apsnigtą ir šaltą miestą.
Mane kamuoja ilgesys, tokia liga,
Kurią pagydyti tik tu viena gali:
Taip auštant baigiasi naktis ilga,
Taip tirpsta saulėje žiema gili.
Ir tu, tarytum Dievo delnuose jauki,
Glaudiesi mano glėbyje. Brangioji,
Kai nusišypsai per miegus nakty –
Ne sapnas tai, o aš tave bučiuoju.
***
Suskirdusi, kaip nebučiuotos lūpos,
Nuo karščio dūsta dykuma nakty.
Pietų šalies miražas supas –
Tu be manęs ir per ilgai, ir per toli.
Tvanku šiąnakt. Mėnulis tylą semia,
O žvaigždės kviečia paklajot po dangų.
Aš rasiu kelią mums į pažadėtą žemę
Ir vesiuos ten tave. Ne, nešiuosi ant rankų.
Prie ilgesio ir vienumos nepriprantu,
Man tavo rankų ir glamonių trūksta...
Todėl juodžiausią iš lietuviškų naktų
Skambutis telefono viesulu ištrūksta,
Kad skrietų pas tave. Nubusk išties
Ir atsiliepk už šimto mylių!
Aš skambinu tau vidury nakties
Todėl, kad pasakyčiau „myliu“.
