Algimantas Čekuolis, žurnalistas, rašytojas bei keliautojas, universitetuose skaito paskaitas jaunimui. Jo nuomone, jaunimas yra tie patys žmonės, „tik truputį protingesni nei mes“.
— Vienoje laidoje į žiūrovus kreipėtės klausimu: „Jeigu dabar paprašyčiau pridėti ranką prie širdies ir pasakyti, ar suprantate dabartinį jaunimą, ar kartais jis neatrodo jums kita tauta, ką atsakytumėte?“ O kaip atsakytumėte Jūs?
— Ne. Nelabai suprantu. Aš pridedu ne ranką prie širdies, aš pridedu save jauną prie dabartinio.
Ir aš turiu vieną būdą, kurį galiu jums atskleisti, kad susigaudytumėte gyvenime ir savyje. Įsivaizduokite, kad jūs kalbatės su savimi septynerių metų. Bet ne šiaip įsivaizduokite, o nakties tyloje, kada jokie išoriniai dirgikliai nekliudo. Vizualizuokite save mažą prieš save. Paglostyti galite. Saldainį duokite, kuris galbūt tada būdavo reta dovana.
Kitą kartą, tik ne tą pačią dieną, pakalbėkite su savimi 40-mečiu. Sunkiau, bet galima. Rimtomis temomis, ko tikitės ir panašiai. Dar kitą kartą — su savimi septyniasdešimties metų. Pirmą kartą tai gali neišeiti, bet po kelių kartų išeis. Tai beveik mistiška. Labai padeda sustyguoti gyvenimą ir suprasti kitus, kitos kartos žmones.
Aš nesakau, kad galiu suprasti dabartinį jaunimą. Nes apskritai kito žmogaus iki galo suprasti neįmanoma. Nelabai mes galime ir savęs iki galo suprasti. Bet stengtis reikia. Ir stengtis tai daryti yra labai įdomu.
Šiaip ar taip, žinau tik viena: jaunimo tarpe skaitytojų ir televizijos žiūrovų turiu daugiau negu šimtą. Jaunimas yra tie patys žmonės, tik truputį protingesni nei mes. Ypač negu mes buvome tuomet. O tai, kad metams bėgant šiek tiek susikaupė proto — čia ne nuopelnas, o atsitiktinumas. Koks atsitiktinumas? Kad likai gyvas. Ir neprasigėrei.
— Ir už tas pastangas suprasti daugeliui esate autoritetas. O kas yra Jūsų autoritetai?
— Neieškau aš jų. Bet turiu. Ne vieną figūrą, bet iš kai kurių žmonių atskiras dalis. Iš jų ir montuoju. Turiu omeny Tolstojų, Mopasaną, Čechovą, Romeną Rolaną, Frederiką Forsaitą. Nelabai–Hemingvėjų. Man taip netyčia teko eiti jo pėdomis. Kuboje jo namelyje buvau net kelis kartus. Kai buvau laivo bocmanas, surinkau savo matrosus, nuvažiavome, išdažėme tą namelį, atnaujinome, nes kubiečiai neturėjo lėšų.
Aš matau trupučiuką ironiškai tą Hemingvėjaus vyriškumą, tą lakoniškumą, tą neva sunkumų nugalėjimą. Kai žmogus žinai, kas yra tikri sunkumai, tai matai, kad kitas truputėlį perdeda.
Aš montuoju savo žmogų. Nebūtina turėti idealą. Jeigu gali vaikščioti, kam tau lazda.
— Siekiant būti autoritetu reikia išsilavinimo. Koks jūsų požiūris į šiandienos švietimą?
— Aš atsisakau į tai atsakyti, nes negaliu atsakyti kvalifikuotai. Vidinė Lietuvos politika, Seimas, ministerijų veikla, — kol jie neliečia manęs, mano šeimos, nesusiduriu su jais, aš negaliu turėti nuomonės. Ta nuomonė bus svetima. Taip pat ir švietimo srityje. Nors esu iš mokytojų šeimos ir dabar dėstau universitete, mano kontaktas pasireiškia tuo, kad stengiuosi, jog paskaitos būtų geros.
— Tuomet sakykite kaip dėstytojas: ar labai skiriasi studentas nuo nestudento?
— Žinoma, labai skiriasi. Studentas turi perspektyvą. Kokią — kitas klausimas, bet nestudijuojantis turi daug mažesnę. Tai viena.
Studentų kartos gerėja. Taip akivaizdžiai gerėja, kad tiesiog matau. Mano žmona taip pat dėsto universitete. Kas kartą pasakoja: vis savarankiškesni, protingesni, įžvalgesni, drąsesni, pilietiškesni. Kai pats esi studentas, to nepastebi. Bet iš šono matyti labai gerai.
— Ką duoda universitetas jaunam žmogui?
— Apliką. Ir supratimą, kas yra literatūra. Šiuolaikinės, pavyzdžiui, žurnalistikos studijos turėtų ne išmokyti rašyti (išmokti rašyti turi kiekvienas pats), o įpratinti skaityti gerą pasaulinę žurnalistiką ir apskritai literatūrą.
— Teigiate, kad Jums svarbiausia, kas žmogaus „dūšioje“. Ar jaučiate studentų baimę?
— Aš nemačiau bailių studentų. Jie nebijo, jie kelia klausimus. Tiesiog manęs nepasiekia jų keliamos problemos, nes jie į mane nesikreipia. Čia rektorių, ministerijų reikalai. Savo paskaitose mes dar ir labai broliškai alaus išgeriame kartu (juokiasi).
— O Jūs ko nors bijote?
— Bijau būti juokingas. Bijau apsijuokti su moterimi. Bijau tapti silpnas mirties akivaizdoje. Aš kartais repetuoju mintyse. Taip, kaip minėjau, pakalbu su savimi mažiuku, su savimi vyresniuoju, gulinčiu mirties patale. Jeigu turėsiu sąmonę, duok Dieve, man norėtųsi, kad tai būtų su šypsena. Bet bijau, kad galbūt ištišiu. To bijau. O daugiau nieko.
— Jūs karštai skatinate nepraleisti veltui nė vienos minutės. Ar būna, kad pavargstate?
— Ne kiekvienos minutės, o kiekvienos dienos. Tai didelis skirtumas. Būna. Išgeriu balto vyno ir drimbu žiūrėti televizoriaus arba miegoti. Ir labai džiaugiuosi ta stadija, ta būsena.
— Ar miegas Jums — vienintelė visiškos ramybės būsena?
— Ne vienintelė. Padaryti gerai darbą — labai didelė ramybė. Va, ketvirtadienį padariau įrašą, kuris man patiko, — tai ramu.
— Ko palinkėtumėte lekiančiam, nerimastingam jaunimui?
— Linkiu perspjauti ankstesnę kartą.
