Daiva NORKIENĖ
Atrodo, kad "tulpinių" pasmerkti asmenys mirti eidavo tarytum ėriukai. Pakviesti "ateiti pasikalbėti" jie patys eidavo mirčiai į nagus. Keisčiausia, kad mafijos pasmerktieji dažniausiai nedrįsdavo niekam skųstis, nesiguosdavo artimiesiems ir neieškojo jokių išeičių!
Su "Tulpiniais" siejamas Laimis Rasiulis (jis Panevėžyje, Marijonų gatvėje, turėjo didžiulį pastatą) prieš pat savo mirtį elgėsi keistai. Šeima prisimena, kad su juo susikalbėti būdavę labai sunku. Jis buvęs nepaprastai nervingas ir niekam nieko neaiškindavęs.
1999 metų kovo 25 dieną L. Rasiulis svečiavosi savo sesers namuose. Apie 23 valandą Laimiui į mobilųjį kažkas paskambino ir pakvietė atvažiuoti pasikalbėti.
Bet kuris normalus žmogus, jaučiantis grėsmę ar net ir nieko neįtariantis, tamsiuoju paros metu į susitikimą eis "apsidraudęs". Artimiesiems paaiškins, kur, pas ką ir kodėl važiuoja, galbūt pasikvies vieną ar kelis liudininkus. Tačiau Laimis tik burbtelėjo, kad jį kviečiasi "vienas žmogus", ir išvažiavo penktosios klasės BMW automobiliu.
Automobilis rytą atsirado šalia jo darbovietės. Laimis taip ir nepasirodė. Lygiai taip pat išėjo pasikalbėti ir dingo Laimio draugas smulkus verslininkas Rolandas Drąsutis. Su "Tulpiniais" siejami verslininkai buvo nužudyti ir greičiausiai sudeginti. Šiuo būdu mafija "išsprendė" turtinius nesutarimus. Marijonais vadinamame erdviame pastate Panevėžyje pastaruoju metu šeimininkavo "tulpinių" berniukai, čia įrengtoje sporto salėje "tulpiniai" auginosi raumenis, kavinėje tas pats kontingentas triukšmingai siausdavo, o L. Rasiulio artimiesiems čia buvo nevalia įkelti koją.
"Pasikalbėti" su savo pažįstamais "tulpiniais" išvažiavo ir negrįžo viduryje Žaliosios girios gyvenę verslininkai Julius Džiuvė ir Danutė Džiuvienė.
Šiuo metu Vilniaus apygardos prokuratūroje jau nagrinėjama viena iš pirmųjų su "tulpiniais" susijusių bylų. Tai "tulpinių" Sauliaus Bitės, Vaido Berdešiaus, Dariaus Lipnevičiaus nužudymo byla, kurioje - keli kaltinamieji. 2000 metų spalio 23 dieną V. Lipnevičius ir su juo drauge važiavęs V. Berdešius buvo nušauti automobilyje netoli savo namų Dembavos gyvenvietėje. Tie vyrukai kažkuo neįtiko gaujos lyderiui Romualdui Čeponiui (tas vėliau buvo nušautas per policijos pasalą, apie tai daug rašėme anksčiau). Tuo tarpu S. Bitė iš namų buvo išviliotas irgi "pasikalbėti".
Pas S. Bitę į namus užsuko Dainius Skačkauskas (Skačkė) ir paprašė nuvažiuoti į "vieną vietą pasikalbėti" su Romualdu Čeponiu. Pastarieji asmenys buvo ne tik bendražygiai, bet ir svainiai. Susitikimas turėjo įvykti Skaisgirių parke. Kai nieko nenujaučiantis Bitė pasirodė, jį pasitiko ne tik Čeponis, bet ir dar keli "tulpiniai" . Bitei netrukus buvo uždėti antrankiai, užklijuota burna, o "tulpiniui" S. Novikovui R. Čeponis įsakė iškasti duobę. Vėliau į S. Bitę šovė R. Čeponis ir įsakė šauti savo "pavaldiniui" D. Fedčui. Lavonas mafijos papratimu buvo išrengtas ir užkastas.
Dar kelis asmenis "tulpiniai" yra sušaudę automobiliuose. 1994 metų rugsėjo 21 dieną buvo sušaudyti iš draugo laidotuvių Biržuose važiavę Gintaras Maskoliūnas (Maskatė), Povilas Sereikis (Paškė), Gintaras Tamošiūnas. Šiuos vyrus dar laidotuvėse slapčia sekė keli "tulpiniai". Kai Maskatės vairuojama mazda lėkė Pasvalio rajono ribose esančiu labai judriu M-12 plentu, su ja susigretino banditų pasatas. Jame, be vairuotojo, buvo V. Baltušis ir A. Andrušaitis. Įsitikinęs, kad nematyti kitų mašinų, V. Baltušis staiga į mazdos keleivius pro langą paleido automato "Kalašnikov" papliūpą. Vėliau kontrolinius šūvius esą iššovęs A. Andrušaitis. Mazda nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į medį. Kai ją aptiko pravažiuojančiųjų iškviesti kelių policininkai, paaiškėjo, jog čia reikalingi ir žmogžudystes tiriantys prokurorai.
Gyveno nuolatinėje baimėje
Jie ne tik žudė kaip žvėrys. Jie taip ir gyveno. Kaip iš kelių šaltinių sužinojo "Akistata", juos nuolatos kaustydavo žvėriška baimė. Ko verti turtai ir prabanga, jei negali ramiai miegoti ir nors retkarčiais atsipalaiduoti?
Į savo vilą Ėriškiuose "tulpiniai" rinkdavosi ne tik kai reikėdavo aptarti ir suplanuoti kokį nors nusikaltimą. Tarsi gaujos štabas buvusi vila turėjo pasitarnauti ir relaksacijai. Čia įrengta pirtis, čia jie veždavosi savo ir svetimas damas, švęsdavo, siautėdavo. Ir net kai jų ramybę saugodavo ginkluotos "torpedos", septyni pikti šunys ir pustrečio metro aukščio betoninė tvora, jie nesijausdavo saugūs ir ramūs. Ir vargu ar toks poilsis būdavo visavertis. Juk net ir atsidūrę savo viloje mafioziai privalėjo... visko saugotis ir visus sekti!
Štai ką prieš kelias dienas "Akistatos" žurnalistei papasakojo buvusio vilos sargo Mykolo Juzėno senutė motina.
- Atvažiavo kartą pas mano sūnų iš Vilniaus pasikalbėti toks vyras. Nežinau, gal tai buvo koks policininkas ar kas. Klausinėjo visko, o paskui susitarė, kad apie jo vizitą sūnus "tulpiniams" nieko nesakytų. Aš net ir nežinau, ar Mykolas ką nors tam atvykėliui papasakojo. Tačiau nutarė dėl viso pikto neprasitarti apie tą "svečią".
Tačiau vos pareigūnas išvyko, tuoj pas M. Juzėną į jo namus Ėriškiuose atvažiavo "tulpinių" berniukai. Močiutė mano, kad jie savo pačių darbuotoją ir visą aplinką iš tolumoje esančios vilos sekdavo pro žiūronus!
- Sakyk mums, Mykolai, kas toks svetimas ir nematytas neseniai pas tave lankėsi? - "berniukai" savo darbuotoją ėmė remti į kampą.
Gerokai nustebęs Mykolas Juzėnas "tulpinio" dar perklausė:
- Koks svetimas?! Jūs čia apie ką?
Tikriausiai vylėsi, kad už gero kilometro esančios vilos šeimininkas negalėjo nieko tokio matyti.
- Ogi tas, kuris buvo su languotu švarku!
Sargui nieko kito neliko, tik "prisiminti":
- A, su languotu švarku! Taigi čia buvo užsukęs mano svainis.
Tą kartą mafioziai, atrodo, apsiramino. Tačiau jų kaimiečiai darbuotojai nuolatos jausdavosi buvę kontroliuojami ir sekami.
- Aš nežinau, kodėl sūnus sutiko pas juos dirbti - šerti šunis, kūrenti pirtį, sargauti, - gūžčioja pečiais senutė Mykolo motina. - Tuokart nebeturėjo jokio darbo, o tie vyrukai kaip tik važinėjo po kaimą, ieškodami žmogaus. Mykolas sutiko. Už šimtą penkiasdešimt litų per mėnesį. Aišku, niekas tada nežinojo, kas jie per vieni. Bet kai sūnus pamatė, kad turi pistoletus, kaip elgiasi... Jam pasidarė baisu. O kai kartą paprašė, kad algą padidintų bent penkiasdešimčia litų, tai pagrasino "įkišti, kur niekas daugiau neras".
"Jų labai daug, ir visi baisūs"
Pergalingo teisėsaugininkų žygio per Lietuvą nėra net su kuo palyginti. Tauta stebėjosi ir džiūdavo, matydama, kaip išaiškinta ir nukeliavo už grotų stulbinamai įsislaptinusi ir organizuota Valerijaus Januškevičiaus vadovauta žmogžudžių ir reketininkų gauja. Tačiau "tulpinių" bylų tyrimas atrodo nepakartojamas. Atsirado šansų pagaliau išaiškinti ir kelias tamsias Klaipėdoje įvykdytų žmogžudysčių bylas, regis, apie jas parodymus jau duoda keli "tulpiniai"; suimtas Klaipėdos autoritetas S. Gaidjurgis (tačiau tai jau - kita tema).
Daugybė ženklų šiandien pranašauja greitą ir visišką "Tulpinių" imperijos žlugimą.
Tačiau yra žmonių, kurie tuo niekaip negali patikėti iki šiol ir vis dar saugosi.
- Oi, jų yra daug, ir prokurorai visų net nežino, - televizijos laidai "Abipus sienos" šiek tiek gūždamasis iš baimės tvirtino buvęs darbuotojas Mykolas Juzėnas. - Aš jų vis dar labai bijau.
Kai buvo areštuotas Ėriškiuose esantis "Tulpinių" dvaras, valdžia prašė Juzėno, kas jis ir toliau jį prižiūrėtų. Jei bus nuspręsta jį konfiskuoti, valstybė savo turtą norėtų matyti tvarkingą ir neišplėštą. Tačiau M. Juzėnas kuo griežčiausiai atsisakė. Nei jis, nei kas kitas ryšis ten prisiartinti. Todėl dvaras stovi vienišas, tylus, o geležiniai teritoriją "saugantys" vartai - užrakinti ir užantspauduoti.
Į klausimą, kiek iš viso galėjo būti "tulpinių", šiandien neatsakys niekas. Šiuo Panevėžyje siaubą kėlusiu vardu mėgdavo dengtis ir kitų (mažesnių) gaujų "bachūrai", ir paprasti chuliganėliai. Net paaugliai, kuriuos vienas vyresnis "tulpinis" (vandenyje statinėje rastas V. Kavaliauskas) sugundė slapčia padegti vieno pareigūno būstą, prieš bendraamžius jau didžiuodavosi tapę "tikrais bachūrais", tai yra "tulpiniais".
Todėl jau girdėti prognozių, jog laisvėje likusius gaujos "trupinius" gali suburti iškilę nauji lyderiai. Dalis "tulpinių" torpedėlių yra išvykę į užsienį ir ten jau senokai pusiau legaliai gyvena. Ne per daug pasižymėję savo tėvynėje, bet, be abejo, girdėję, kad gaujos lyderius "neutralizavo" prokuratūra, jie gali sugrįžti ir perimti vadovavimą. Todėl pareigūnai renka duomenis ir apie Vakaruose besislapstančius Panevėžio nusikaltėlius.
Išdavė iš baimės
Prieš nepilnus metus "Akistata" rašė apie vieną jauną Aukštaitijos aferistėlį, iš Londono parvykusį į Lietuvą "prasukti" vieną kitą "darbelį". Vaikino šeima į Angliją emigravo legaliai, mama dirba mokytoja. Tačiau buvusios pedagogės vaikas Londone susidėjo su neaiškiomis kompanijomis. Iš dviejų su Kauno "daktarais" siejamų vyriokų gavęs suklastotų banko kortelių, jaunuolis prestižinėse Vilniaus ir Kauno parduotuvėse puolė prekinis už dešimtis tūkstančių litų. Šitaip nukentėjo ir buitine technika, ir "Adidas" sportine apranga prekiaujančios įstaigėlės.
Vaikinas su bendrininkais jau ruošėsi išskristi į Londoną, jau ir lėktuvo bilietai buvo saujose, kai netikėtai visus "supakavo" ekonominė policija.
Kadangi neseniai pilnametystės sulaukusiam vaikiui prisiimti svetimų kalčių nesinorėjo (prekes jis atiduodavo "daktariniams", o už paslaugą gaudavo menką procentą), jis papasakojo pareigūnams ne tik apie Londone besislapstančius kauniečius, bet ir apie ten "įstrigusius" Panevėžio nusikaltėlius. Kiek "Akistatai" žinoma, tokiu ir panašiais būdais prokuratūra jau gavo daugybę vertingos informacijos apie užsienyje vegetuojančius "tulpinius".
Kokia veikla už jūrų užsiima panevėžiečiai? "Akistatos" žurnalistė yra girdėjusi apie vieno Tulpių kvartalo "berniuko" Amerikoje vykdytą "verslą". Šis apsimesdavo statybininku ir dažytoju, įsigaudavo į turtingų žmonių namus, išsiaiškindavo, ko gero ir kiek šie turi, o paskui su bendrininkais apvogdavo. Amerika didelė. "Statybininkams" ir Čikagos prie Nevėžio tereikdavo persikelti į tolesnę vietovę ir "remontuoti" toliau.
Policijai - pusę kaltės!
Kaip atsitiko, kad Panevėžio "Tulpinių" gauja sugebėjo išvystyti tokius neregėtus nusikaltimų mastus, per gyvavimo dešimtmetį išžudyti dešimtis žmonių?
Apie Panevėžio pareigūnų korumpuotumą prirašyta tiek ir tiek, todėl net nesinori kartotis. Šiek tiek anksčiau viename interviu A. Kliunka yra sakęs, kad jei iš karto po "tulpinių" dingimo būtų buvusios atliekamos kratos, gauja būtų buvusi išaiškinta. Ar prokuroras turėjo omenyje S. Janonio dingimą be žinios? Juk iki pat "Damitros" durų jį palydėjo svainis, o po to Sauliaus niekas nematė. S. Janonio kūnas kavinės patalpose galėjo būti laikomas pusę paros ar net ilgiau, kol atsirado proga jį pervežti į Ėriškius ir nuskandinti. Tačiau teisėsaugininkai į artimųjų skundus nekreipė dėmesio. Vienas pareigūnas paskambino kitam ir paprašė sužinoti, kur dingo "tulpinis". Anas paskambino į įstaigą, kur ir prapuolė velionis, o ten visi dedasi nustebę ir nieko nežinantys. Štai taip ir buvo vykdoma be žinios dingusio žmogaus "paieška". Ar taip sunku buvo atlikti kratą banditų "Damitroje", aptikti ten paslėptą kūną?
Tačiau esmė net ne policijos kadrų korumpuotume ir apsileidime. Atrodo apgailėtina ir visa valstybės politika. Prisimenate, kodėl savo bendražygius dažniausiai žudydavo "tulpinių" vyriausieji? Nes įtardavo bendravus su pareigūnais ir išdavus dalį paslapčių.
Ir Saulius Janonis esą bendravęs, ir Saulius Bitė, ir Laimis Rasiulis, ir Vaidas Kavaliauskas, ir daugybė daugybė kitų. Jeigu taip manė mafija, tai, ko gero, iš tikrųjų velioniai su pareigūnais daugiau ar mažiau bendravo. Tačiau ar prisimenate nors vieną ryškesnę su "tulpiniais" susijusią bylą, kurią iki Kiesų dingimo būtų išaiškinusi policija ar prokuratūra? Neprisimenate. Ir teisingai! Tokių nebuvo.
Taigi ko verta mūsų šalies teisėsauga, savo liudytojams nesugebėjusi suteikti elementarios apsaugos?! Ir ko verta mūsų pačių valstybė? Regis, tik visai neseniai susirūpinta, kas bus su "mafijos" duobkasiais. Šie saugomi. O anksčiau? Ir jeigu laiku būtų pradėjusi veikti Ypač svarbių liudininkų apsaugos programa, jeigu ji būtų buvusi normaliai finansuojama, mafijos aukų šiandien neskaičiuotume dešimtimis. Ir galbūt Kiesai būtų gyvi, ir Galminas, ir pareigūnai, ir Džiuvės...
Tai štai kodėl saviškių medžiojami "mirtininkai" tylėdavo, verkdavo kruvinomis ašaromis ir tarytum ėriukai pasirinkdavo mirtį. Jie neturėjo kur eiti! O juk jau seniai seniai galėjo, kaip dabar Dainius Skačkauskas, tapti mafijos duobkasiais...
