Apie tai laidoje kalbėjo porų psichologas, santykių ekspertas Darius Ražauskas.
Kodėl nutinka tokios situacijos?
Kas veda prie tokių situacijų? Tai būtinai antra pusė ar tai kažkokia bendra situacija, kai žmogus skirdamasis yra nelaimingas? Viena pusė dažniausiai būna nelaimingesnė nei kita.
D. Ražauskas: Geras klausimas. Nėra vieno teisingo atsakymo. Skyrybos yra skirtingos ir unikalios. Bandant bendrai apibrėžti, atsakyti į tokio tipo klausimą, tai yra keli svarbūs veiksniai. Vienas iš jų, pavyzdžiui, vienišumas. Kuo žmogus jaučiasi vienišesnis, kuo mažiau turi draugų, kuo mažiau bendrauja su giminėmis, atsiveria, kuo mažiau yra kažkokioje bendruomenėje, neturi jokios savanorystės, neturi reguliaraus kontakto su gamta, grynu oru, sportu, meditacija, tuo skaudesnės skyrybos.
Kai praranda vienintelį, į ką gyvenime buvo įsikabinęs. Šeimą, vaikus tai gali labai stipriai paveikti. Vienas dalykas yra vienišumas. Kitas dalykas, kas gali skyrybų metu labai stipriai sužaisti, jeigu žmogus yra prastos sveikatos, fizinės būklės. Pavyzdžiui, visiškas darboholikas, labai daug dirba, nesportuoja, nejuda, nebūna gamtoje. Jo centrinė nervų sistema ir taip yra įsitempusi, išsekusi, kaip styga pertempta.
Tada dar atsiranda skyrybos, stresas dėl vaikų, pinigų, nesutarimų, advokatų ir t. t. Netikėtai paima ir trūksta nervų sistema, labai stipriai pašlyja. Tada gali prasidėti sveikatos sutrikimai, patys įvairiausi dalykai. Tai irgi toks įdomus veiksnys. Jeigu žmogus, jeigu jo sveikata prasta, tai jį skyrybos gali labai stipriai paveikti.
Yra ir daug kitų. Vienas iš tokių įdomesnių, kad dalis žmonių nemoko, nemoka ir nesimoko atleisti, priimti praeitį. Aš turiu krūvą klientų, kurie nešiojasi dešimtmečiais, ne po vieną dešimtmetį, įvairiausias nuoskaudas iš vaikystės, paauglystės, mokyklos, kas nutiko su tėvais, pirmomis meilėmis, lytiniais partneriais. Jeigu mes to niekaip neatleidžiame, nepaleidžiame, neišsivalome vidaus, nedirbame nei su psichologu, nei su psichoterapeutu, nei patys neskaitome, nesidomime, nebandome atleisti ir paleisti, mes tampame praeities įkaitais.
Tada, kai atsitinka bet kokia dabartyje byranti skaudesnė situacija dėl to, kad mes dar praeities neišsivalėme, nepaleidome, neatleidome savo praeities skriaudikams, pavyzdžiui, tėvams, draugams, buvusiems klasiokams, gali nutikti rezonanso efektas. Dabar nutinkantis kažkoks nemalonus įvykis, pavyzdžiui, skyrybos, dar praeitis neišvalyta, neatleista ir gaunasi toks dvigubas smūgis, sustiprintas sprogimas.
Puikiai atsimenu, kai įstojau studijuoti psichologiją, pirmomis dienomis mus, studentu, patyrę dėstytojai mokė ir mums rekomendavo aiškintis, kur slepiasi kiekvieno mūsų traumos. Mintis buvo tokia, kad tu turi atrasti savo silpnas vietas, nuoskaudas, turi atleisti, suprasti savo vidinius gynybos mechanizmus, ko tu bijai, nuo ko tu gyniesi.
Kiekvienas žmogus iš vaikystės, paauglystės ar iš pirmų santykių, iš kažkokių pirmų gyvenimo šeimyninių pabandymų atsineša traumų. Mes visi kažką atsinešame, tik vieni daugiau, kiti mažiau. Pas vienus ta vaikystė ir pirmoji meilė praėjo šiek tiek sklandžiau, pas kitus – ne. Todėl yra labai sveika paanalizuoti, padirbėti. Tokia yra psichologinė higiena.
Aš klientus dažnai mokau patyrinėti praeitį ir atleisti, priimti tėvus, kokie jie yra, padėkoti, susitaikyti. Kai žmonės taip padaro, įvairių psichologinių pratimų pagalba, su laiku jų dabartiniai santykiai ir gyvenimas su dabartiniais partneriais, aplinka, darboviete pradeda žymiai geriau dėliotis. Tai yra toks įdomus niuansas, ką galima tikrai patarti žmonėms.
Netingėkim valyti savo praeities, mokykimės atleisti, priimti tai, kas įvyko, kad nebebūtume mūsų praeities kaliniai. Jeigu mes neišsivalome savo praeities, mes vagiame savo rytojų. Čia yra dažnas atvejis. Lietuviai gan uždari, kai kurie tylūs, gan šiaurietiško mentaliteto. Aš nekalbu apie visus, žmonės skirtingi, bet tikrai nemažai yra tokių.
Tas nesugebėjimas išsikalbėti, atsiverti, nuoskaudų ir traumų nešiojimasis viduje kartais išvirsta, ten susikaupia kritinė masė ir tada reikia tik kibirkštėlės, kažkokio riebaus konflikto, įžeidimo kelyje ar kavinėje ir žmogus gali susprogti, pratrūkti, neadekvačiai sureaguoti, pastatyt save į didelį pavojų.
Mes pagal įvairius rodiklius, pagal tai, ką galima įpirkti Lietuvoje, pagal perkamąją galią, pagal gyvenimo kokybę, įvairiausias pasaulines analizes, kai kuriais rodikliais pradedame lenkti Japoniją, Belgiją ir panašiai. Mes nesėdime ir nesakome: „Vau, mes aplenkėme belgus pagal gyvenimo kokybę, pagal mūsų uždirbamas algas, mes galime pirkti daugiau kvadratinių metrų ir pas mus lengviau prieinama medicininė apsauga.“ Mes apie tuos dalykus nekalbame.
Man, kaip psichologui, dėl to yra truputį nesmagu, kad vyksta tokie įvykiai. Jie labai domina žiniasklaidą ir žmones. Tokių naujienų skaitymas, narstymas ir gilinamasis žmonėms nesukuria gero efekto, jų centrinei nervų sistemai didelės naudos neduoda. Aš daugiau norėčiau pozityvių, gerų naujienų, kalbų apie sveiką gyvenseną, mitybą ir t. t.
Man pirmiausia, kaip psichologui, nėra malonu matyti, bet tai yra bendražmogiška. Tai buvo tūkstantmečiais žmonijos istorijoje, kad blogos arba seksualios naujienos, visokie apatinių reikalai visada domino visus, ir tai nėra kažkas labai naujo ar tik lietuviams būdingo.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
