Praėjusiame numeryje pasakojome apie pačią didžiausią jūrų katastrofą, kuri įvyko Baltijoje. 1945 metų sausio 30-ąją rusų povandeninis laivas paleido tris torpedas į vokiečių laivą "Vilhelmas Gustlofas". Šis skęsdamas į dugną nusitempė ir apie 9500 aukų. Tai septynių "Titaniko" aukų skaičius kartu sudėjus.
Į dugną traukė ilgi sijonai
Iki "Titaniko" žūties Europa nežinojo baisesnės katastrofos už tą, kuri 1878 metų rugsėjo 3 dieną įvyko Temzėje. Tą dieną į geležinį ratinį laivą "Princesė Alisa" atsitrenkė angliavežis garlaivis "Baivelas Kaslas".
"Princesė Alisa" reguliariai plaukiojo po Temzę - nuo Londono tilto plaukdavo iki Širneso ir atgal. Į laivą galėdavo sulipti 936 keleiviai. Taip buvo ir tą dieną. Denyje linksmai grojo orkestras, miestiečiai gėrė vyną, šoko, užkandžiavo. Grįždama atgal "Princesė Alisa" dar sustojo Grinviče, kur laukė gausybė žmonių. Kapitonas Viljamas Grinstedas nenorėjo perkrauti laivo, tad įleido tiek, kad laive būtų apie 1000 žmonių.
"Princesė Alisa" plaukė palei dešinįjį Temzės krantą prieš srovę, o iš priekio jai artėjo "Baivelas Kaslas". Tuo laiku dar nebuvo taisyklių, kaip turėtų upėje prasilenkti jūrų ir upių laivai. Locmanai ir kapitonai elgdavosi priklausomai nuo situacijos. Šį kartą abiejų laivų vedliai nesuprato vienas kito ir susidūrimas pasidarė neišvengiamas. Angliavežys savo priekiu trenkėsi į keleivinį garlaivį ir perpjovė jo korpusą pusiau. Jeigu angliavežio kapitonas Tomas Harisonas būtų neskubėjęs ir nesukomandavęs: "Visu greičiu atgal!", daugelis keleivių galbūt būtų išsigelbėję. Tačiau kai po tokios komandos "Baivelas Kaslas" atsitraukė, "Princesės" korpusas lūžo ir dvi dalys atskirai nuskendo Temzėje.
Katastrofos vieta knibždėjo nuo bandančių plaukti ir skęstančių žmonių. Moterys painiojosi savo ilguose sijonuose, vyrai skandino vienas kitą. Skęstantieji springo pačiu nešvariausiu Temzės vandeniu - kaip tik šioje vietoje į upę tekėjo miesto nešvarumai. "Baivelo Kaslo" ir atplaukusio "Tako kunigaikščio" įgulos iš vandens ištraukė apie 200 keleivių, o apie 800 nuskendo.
Teisme buvo nuspręsta, kad ši nelaimė įvyko dėl nesėkmingai susidėliojusių atsitiktinumų.
1880 metais buvo išleistos taisyklės, kuriose buvo numatyta, kaip turi prasilenkti ir plaukti laivai, įvestas reikalavimas, kad keleiviniuose garlaiviuose gelbėjimo priemonės būtų kiekvienam keleiviui. Katastrofą patyrusioje "Princesėje Alisoje" buvo tik dvi nedidelės gelbėjimo valtys ir 12 gelbėjimo ratų.
Nelaimingas gimtadienis
Panaši nelaimė Temzėje atsitiko ir daugiau kaip po šimtmečio. 1989 metų rugpjūčio 20-osios naktį iš Temzės žiočių aukštyn statyboms vežiojantis smėlį "Baubelas" perrėžė upių tramvajų "Markizę". Juo plaukė apie 150 žmonių, švenčiančių vieno draugo gimtadienį. Dauguma keleivių smūgio metu šoko ant denio, tad jie iš karto įkrito į upę. Juos gelbėjo iš paskos plaukusio kito iškylai pasamdyto laivo įgula. Kadangi tais metais nedėvėta tokių sunkių ir ilgų sijonų, tad ir išsigelbėti buvo lengviau. Daugiausia nuskendo tų, kurie vakarojo apatinėse garlaivio patalpose. Išgelbėti buvo 78 keleiviai, panašiai tiek ir nuskendo.
Nukentėjo dėl smalsumo?
Praėjusio šimtmečio pradžioje Mičigano ežere nuskendo tuo laiku vienu iš greičiausių garlaivių laikytas "Istlendas". Laivas nuskendo pačioje Čikagos upės prieplaukoje.
Tą 1915 metų liepos 24-ąją "Istlendas" turėjo išplaukti į ekskursiją po Mičigano ežerą. Nuo pat ankstyvo ryto į laivą plūstelėjo ekskursantai. Jie buvo pasiruošę piknikui. Paprastai laivu plaukdavo apie 1000 keleivių, tačiau šį kartą buvo parduota 2500 bilietų. Kai tik jūreiviai atšvartavo garlaivį nuo krantinės, šis ėmė virsti į kairiąją pusę. Iš pradžių krypo lėtai, o po minutės kitos - vis greičiau. Prie kairio borto šliaužė suolai ir stalai, virto žmonės. Kilo panika. Šimtai iš apatinių denių puolė į viršų, o buvę viršuje jau skriejo už borto. Kas spėjo nuplaukti nuo laivo, tas išsigelbėjo, o kitus paspaudė po savimi nuvirtęs ant šono laivas. Nors viskas vyko uoste, nors kaip mat atsirado gelbėtojai ir policininkai, tačiau daugiau kaip 1300 žmonių nuskendo.
Kodėl apvirto laivas, taip iki galo ir nebuvo išsiaiškinta. Iš pradžių manyta, kad žmonės pamatę, ką nors ežere ir puolę prie borto pasižiūrėti, apvertė laivą. Vėliau atsirado versija, kad katastrofa įvyko todėl, kad mechanikas per savo aplaidumą neteisingai užpildė laivo balasto cisternas.
Per smarkiai prirakintos valtys
Metais anksčiau - 1914 gegužės 29 dieną - prie Faterio iškyšulio nuskendo didžiulis Kanados garlaivis "Airijos imperatorė". Šis milžinas turėjo penkis denius, juo laisvai galėjo keliauti 2000 žmonių. Per rūką į šį lainerį įsirėžė norvegų garlaivis "Storstadas". Šis krovininis laivas į Kanadą vežė 11 tūkst. tonų akmens anglies. "Storstado" priekis smogė į "Empress of Ireland" bortą ir įsirėžė į jo korpusą kokius penkis metrus. Norvegų garlaivis buvo pritaikytas plaukioti tarp ledų, todėl jo storas priekis kaip reikiant sutraiškė kanadiečių laivą. Kiekvieną sekundę į keleivinį laivą plūdo apie 300 tonų vandens ir jis ėmė krypti ant šono. Kapitonas Kendalas labai gerai žinojo Šventojo Lauryno įlanką, tad nusprendė laivą nuplukdyti ant seklumos, tačiau keleivių tai neišgelbėjo. Daugelis jų taip ir liko gulėti savo lovose arba tapo kajučių įkaitais. Keleiviai dar tik vieną dieną buvo išbuvę laive, tad nežinojo, kaip iš koridorių patekti į denius. Vėliau buvo suskaičiuota, kad 600 jų taip ir liko kajutėse ar koridoriuose.
"Airijos imperatorė" turėjo pakankamai gelbėjimo valčių, kad išgelbėtų visus keleivius, tačiau jos buvo taip tvirtai prirakintos prie denio, kad jūreiviai net nespėjo jų atlaisvinti. O laivas skendo labai greitai - per 17 minučių atsigulė ant dugno. Laivo stiebai ir kaminai styrojo iš vandens, aplink plaukiojo žmonės. 465 plaukusieji laivu išsigelbėjo, o dar 1012 paskendo.
Netinkamai sukrautas krovinys
159 gyvybes nusinešė laivo "Vestris" katastrofa 1928 metų lapkričio 10 dieną. Iš Niujorko į Buenos Aires plaukęs laivas nuskendo kilus audrai, nors daug mažesni laivai atlaikė gamtos stichiją. Pasirodo, kad jau išplaukdamas iš uosto "Vestris" buvo pakrypęs į dešinę, o jūroje vanduo dar prieš audrą plūdo į apatinius bunkerius. Laivui dar labiau pasvirus, dalis krovinių irgi slydo į pasvirimo pusę, kol galų gale laivas atsigulė ant šono. Tuo metu jame jau nebuvo nei įgulos, nei keleivių. Paskutinis, virstant laivui į jūrą, šoko kapitonas Karėjus. Jis neturėjo gelbėjimo liemenės, tad, matyt, pats buvo nusprendęs nuskęsti su savo laivu.
Su upiniu laivu - į audringą jūrą
1931 metais bene didžiausią nelaimę patyrė Prancūzijos laivynas. Katastrofa įvyko birželio 15 dieną, kai upinis laivas "Sen Filiberas" išplaukė į jūrą. Paprastai šis laivas plaukiojo tarp Nanto ir Sen Nazero. Jo dugnas buvo beveik plokščias, o denyje buvo įrengti du keleivių salonai, kuriuose tilpdavo iki 500 keleivių.
Tą vasaros dieną Nanto audimo fabriko direkcija išnuomojo garlaivį savo darbuotojams. 500 žmonių iš ankstyvo ryto susėdo į garlaivį ir išplaukė į Biskajos įlanką. Po poros valandų "Sen Filiberas" prisišvartavo Nuarmutjė saloje. Žmonės pasipylė po ąžuolų giraitę, valgė atsivežtą maistą, gėrė vyną. Apie vidurdienį laivas pasuko namų link. Deja, oras sugedo, kilo didelis vėjas. Jis pūtė tiesiai į kairįjį bortą ir vertė laivą ant šono. Nedaug trūko, kad kapitonas laivą būtų pasukęs taip, kad vėjas pūstų jam į paskuigalį, tačiau nespėjo. Didžiulė banga išmušė kelis langus, žmonės puolė prie dešiniojo borto ir to pakako, kad laivas virstų. Užteko vienos minutės, ir "Sen Filiberas" dingo po vandeniu. Atskubėjusi pagalba išgelbėjo tik 7 žmones. Gyvi liko ir dar 28 žmonės, kurie plaukiant į priekį susirgo jūros liga ir liko saloje. Nuskendo 462 žmonės, tarp jų - apie 100 vaikų.
Vartai neatlaikė bangų
1953 metų sausio 31 dieną Loch Rajano įlankoje nuskendo keltas "Princesė Viktorija". Keltu galėjo plaukti 1515 keleivių ir 51 įgulos narys, tačiau tą lemtingą dieną į laivą įlipo tik 127 keleiviai. Keltas kursavo tarp Škotijos ir Šiaurės Airijos. Anglų jūreiviai šį reisą vadino "pieno reisu", nes rytą juo buvo pervežamas pienas.
Taigi 7 val. 45 minutės "Princesė Viktorija" su 127 keleiviais, 49 įgulos nariais ir 44 tonomis krovinių pajudėjo iš Stranraro prieplaukos. Kapitonas Fergusonas buvo perspėtas, kad jo kelyje laukia štormas, tačiau iki tol nė karto dėl blogo oro reisas nebuvo atidėtas.
Išplaukus iš Loch Rajano įlankos į atvirą jūrą, keltas susidūrė su didžiuliu vėju. Kol jis pūtė į priekį, viskas buvo gerai, tačiau kai pasisukus nauju kursu bangos ėmė daužyti laivagalį, persikreipė vartų sąvaros. Vanduo pradėjo lieti automobilių denį. Dar po keliolikos minučių vartai visai išlūžo ir vanduo į keltą užplūdo visu smarkumu. Tada į eterį buvo paleisti nelaimės signalai ir pranešta, kad laivas nevaldomas. O štormas sąsiauryje vis stiprėjo. Kapitonas, matydamas, kad keltas nuskęs, įsakė nuleisti gelbėjimo valtis. Jų buvo pakankamai, tačiau vėjas ir bangos kai kurias apvertė. Atskubėję gelbėjimo laivai suspėjo išgelbėti 33 keleivius ir 10 įgulos narių. 133 žmonės, tarp jų ir kapitonas Fergusonas, nuskendo.
Apvirto platforma
Dar po keleto metų Šiaurės jūroje įsikūrė dvi norvegų gręžimo platformos. Viena iš jų, "Edna", iš požeminio rezervuaro siurbė naftą, o kita - "Aleksandras Kjelanas" - buvo naudojama gyvenamosioms patalpoms. Ir štai 1980 metų kovo 27-ąją, siaučiant didžiulei audrai, "Kjelanas" apvirto. Nors kita platforma buvo tik už 100 metrų, nors greitai į nelaimės vietą atskubėjo sraigtasparniai ir laivai, išgelbėti pavyko tik 89 žmones. 85 gręžėjai paskendo - tai buvo ne tik norvegai, bet ir anglai, suomiai, portugalai ir ispanai.
Kitame numeryje rašysime apie nelaimes Baltijos jūroje, apie tai, kaip skęsta keltai ir apie katastrofas, į kurias buvo patekę Lietuvos jūrininkai.
