Karolis Kaupinis, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Šeštadienį sukanka 20 metų 1993-iais sukurtam buvusios Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolui – pirmajam tokio tipo tarptautiniam teismui po Niurnbergo bei Tokijo procesų, tyrusių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus. Tribunolas ne kartą kaltintas nesugebėjimu teisės atskirti nuo politikos, tačiau beveik nesiginčijama dėl jo veiklos efektyvumo bei reikšmės Europos istorinei atminčiai.
Vakarų Europa smarkiai nustebo, kai kariniai veiksmai 1991-iais prasidėjo Nepriklausomybę skelbiančioje Slovėnijoje, dar vis netikėjo, kad tankai gali riedėti ir šaudyti Kroatijos kurortuose po metų, tačiau kai akyse ėmė nykti Sarajevas, kur vos prieš kelis metus čiuožė Žiemos olimpinių žaidynių dalyviai, teko pripažinti, kad tai, kas vyksta buvusioje Jugoslavijoje – ne nereikšmingi jos tautų tarpusavio pykčiai, bet nusikaltimai žmonijai. Per Jugoslavijos karą žuvo 140 000 žmonių, maždaug 4 milijonai buvo priversti visam laikui palikti namus.
1993-iais įkurtas Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolas padarė milžinišką darbą persekiodamas tuos, kurie už tai buvo kalti. Baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti daugiau nei 160 kariškių ir politikų ir paskutinieji kaltinamieji už grotų turėtų atsidurti 2016-ųjų liepą. Masiniai moterų prievartavimai, ne mažesni nei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įvykdyti sovietinės raudonosios armijos, pirmą kartą istorijoje buvo pripažintI karo nusikaltimu ir nusikaltimu žmogiškumui, o serbų nužudyti 8000 musulmonų vyrų ir berniukų Srebrenicoje paskelbti genocido aukomis.
Sėkmingiausias tribunolui buvo pastarasis jo egzistavimo dešimtmetis, kai nuteisti pavyko didžiausius kraugerius – buvusį Jugoslavijos prezidentą Slobodaną Miloševičių, Bosnijos musulmonų žudikus Radovaną Karadžičių ir Ratko Mladičių, serbUs Kroatijoje skerdusį kroatų generolą Antę Gotoviną bei kruviną Kroatijos serbų generolą Goraną Hadžičių.
Tarp 136 iki šiol nuteistų karo nusikaltėlių daugiausia serbų, tad pastarųjų Hagoje įsikūręs tribunolas buvo visada kaltinamas dėl vienpusiškumo, neobjektyvumo bei politikavimo.
Tačiau tribunolo nuopelnų tarptautiniam teisingumui neginčija net ir dalis tų, kurie patys sėdėjo kaltinamųjų suolE, kaip pavyzdžiui Kosovo premjeras Ramusas Haradinajas, du kartus teistas už nusikaltimus Kosovo karo metu, bet galų gale išteisintas.
„Tai vienintelė institucija, atidžiai ištyrusi visa tai, kas įvyko. Tad jei klaustumėt, ar geriau kad ji buvo, ar geriau jos būtų nebuvę, manau, kad jos egzistavimas buvo vertingas“, – tikino Kosovo premjeras Ramusas Hardinajas.
Matyt svarbiausias tribunolo palikimas yra tai, kad nepaisant ilgų teismo procesų, galiausiai prabilti apie savo skriaudas galėjo aukos – nukentėję tiek nuo pralaimėjusių, tiek nuo nugalėjusių, jei tokių iš viso buvo Jugoslavijos kare.
