Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt Asta sutiko papasakoti savo istoriją, pasidalyti jautriais išgyvenimais ir atskleisti, kaip veikia tokios bendruomenės.
Į Jehovos liudytojų gretas įtraukė mama
A. Geštautaitę kartu su jos sesėmis į šią religinę bendruomenę įtraukė mama. Nors prieš tai ji religinga nebuvo, ją sudomino skelbėja – moteris, einanti nuo durų iki durų, skelbianti Jehovos liudytojų tiesas.
„Mano mama ten įsitraukė per vadinamąjį „skelbimo darbą“. Viena vyresnio amžiaus moteris atėjo pas mus ir pradėjo kalbinti. Mama iš pradžių nenorėjo įsitraukti, bandė atsiriboti, bet ta moteris buvo labai atkakli, nes koją tarp durų kišdavo, kad neuždarytum. Galiausiai mama patikėjo ir pradėjo lankyti bendruomenės susirinkimus. Prieš tai ji religinga nebuvo, į bažnyčią reguliariai nevaikščiodavo.
Man buvo apie dešimt metų, kai buvo atšvęstas paskutinis gimtadienis ir pasakyta, kad viskas – mes esame Jehovos liudytojai, todėl nebešvęsime nei gimtadienių, nei kitų švenčių“, – prisiminė ji.
Tikėjimas remiasi Armagedonu
Jehovos liudytojų bendruomenė turi savitus įsitikinimus. Pasak Astos, viskas paremta Armagedonu.
„Tai organizacija, turinti savo aiškią idėją – kad būtent jie priklauso Dievo tautai, jog yra išrinktieji. Jie tiki, kad išliks gyventi žemės rojuje, kai Dievas sunaikins visą blogį žemėje.
Pagrindinis akcentas – Armagedonas. Visi laukia tos dienos, kada Jėzus Kristus pradės valdyti žemę. Ne tiesiogine prasme, kad jis fiziškai nusileis, bet tikima, jog jis jau yra danguje kaip karalius ir pradės valdyti. Tuomet žemė taps rojumi.
Remiamasi Biblijos pasakojimais, pavyzdžiui, apie Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Įsivaizduojama, kad tai bus labai žiauri diena – tarsi ugnis nusileistų iš dangaus ir viskas būtų sunaikinta tiesiogine prasme. Po to Jehovos liudytojai atstatys ir sutvarkys žemę, pavers ją rojumi“, – paaiškino A. Geštautaitė.
Pirmuosius judėjimo susitikimus pašnekovė prisiminė miglotai, tačiau išskyrė, kad eiti ten su sesėmis ir mama labai nenorėdavo.
„Iš tikrųjų lankytis pradėjau šiek tiek anksčiau nei dešimties, bet tada jau buvo aiškus „startas“. Kaip vaikas nelabai prisimenu pirmojo įspūdžio, tačiau gerai atsimenu, kad reikėdavo eiti 3 kartus per savaitę. Su sesėmis eiti nenorėjome, bet pasirinkimo nebuvo. Jei mama eina, mes taip pat turime eiti.
To su baime neprisimenu, bet vaikui 2 valandas sėdėti vienoje vietoje ir klausytis kalbų – tai buvo sunkiausia. Dėl to ir nenorėdavome eiti“, – kalbėjo ji.
Apie religiją sužinojo aplinkiniai
Pradėjus dalyvauti Jehovos liudytojų veikloje pasikeitė daug moters ir jos šeimos gyvenimo aspektų, pasikeitė bendravimas su gimine.
„Pirmiausia – nebeliko jokių švenčių. Anksčiau dažnai važiuodavome pas močiutę į kaimą, susirinkdavo pusbroliai, giminės. Kai mama tapo Jehovos liudytoja, tas ryšys nutrūko. Giminės susirenka per šventes, o mes jų nebešvenčiame, todėl natūraliai nustojome dalyvauti. Gyvenimas tapo visai kitoks – nutrūko ryšiai“, – teigė pašnekovė.
Kiek vėliau apie šį naują gyvenimo būdą sužinojo ir klasiokai, mokytojai. Pati Asta sakė, kad priklausymas šiai bendruomenei sudarė išskirtinumo jausmą.
„Bendruomenėje buvo sakoma, kad turime visur paskelbti, kur esame. Pradinėse klasėse mama net atėjo į mokyklą pasikalbėti su mokytoja ir pasakė, kad mes esame Jehovos liudytojai, todėl nešvęsime gimtadienių ir nedalyvausime kalėdiniuose renginiuose. Tai, žinoma, išgirdo ir klasiokai. Aš pati irgi tai sakydavau. Tuo metu man atrodė, kad esu išskirtinė, ir man tai nebuvo gėda. Kai nuolat girdi, kad esate „ypatingi“, pradedi taip ir jaustis“, – pasakojo Asta.
Tikėjimas įvarė baimės
Pašnekovės teigimu, ilgainiui prie šios bendruomenės ir jos skelbiamų idėjų priprato – tai įvyko tarsi savaime, nuolat girdint tas pačias tiesas.
„Jaunystėje nebuvo taip, kad būčiau labai atsidavusi ar stipriai patikėjusi. Tačiau kai tiek metų esi toje aplinkoje, automatiškai atsiranda draugai iš bendruomenės. Kartu organizuodavome veiklas, leisdavome laiką. Tu su tuo susigyveni – viskas tampa savaime suprantama. Nuolat klausaisi tų pačių mokymų, tavo mintys tuo maitinamos, ir tai tampa tavo mąstymo dalimi“, – sakė ji.
Tiesa, nuolatinis pasaulio pabaigos laukimas įvarė baimės. Anot jos, tikėjimas ten buvo grindžiamas būtent baimės jausmu.
„Tuo metu nejauti, kad tai sunku, nes tarsi kažko lauki. Tačiau po tuo laukimu slypi stipri baimė. Baisu padaryti ką nors ne taip, nes vis sakoma, kad Armagedonas jau „tuoj tuoj“, gal net rytoj. Gyveni nuolatinėje įtampoje – ar elgiesi taip, kaip reikia. Atrodo, kad jei pasielgsi netinkamai, ateis Armagedonas ir tu būsi sunaikinta. Nors oficialiai akcentuojama meilė Dievui, baimė ten labai stipriai propaguojama“, – išskyrė A. Geštautaitė.
Paklausta, kaip susidorojo su baimės jausmu, ji sakė, kad reikėdavo atgailauti – tada našta nors trumpam nukrisdavo nuo pečių.
„Atrodydavo, kad tiesiog stengiesi gyventi pagal taisykles. Jei vakare suprasdavai, kad padarei kažką „ne taip“, jų akimis – nusidėjai, tuomet melsdavaisi, prašydavai atleidimo. Ir taip diena iš dienos – bandai gyventi teisingai, meldiesi ir tikiesi, kad tau bus atleista“, – prisiminė moteris.
Skandalas bendruomenėje dėl nėštumo prieš vestuves
Metai Jehovos liudytojų bendruomenėje bėgo, Asta pasiekė vėlyvą paauglystę, kai pradėjo lauktis pirmosios savo dukros. Minėtame judėjime priešvestuvinis seksas buvo griežtai draudžiamas, todėl šis įvykis sukėlė tikrą audrą.
„Įvyko skandalas. Ten labai griežtai žiūrima į santykius iki santuokos. Man buvo 17 metų, vaiko tėvas – taip pat iš tos pačios bendruomenės, ir mes laukėmės. Tai sukėlė didelį atgarsį. Susitikome su vyresniaisiais, paaiškinome situaciją, sakėme, kad gailimės ir esame pasiryžę kurti šeimą pagal jų reikalavimus. Jie matė, kad imamės žingsnių ta linkme, todėl laukė, kol susituoksime. Po to likome bendruomenėje“, – teigė ji.
Moters mama, palyginus, sureagavo ramiai.
„Ji sureagavo gana ramiai. Paklausė, ką planuojame daryti. Vaiko tėvas paaiškino mūsų sprendimą. Po fakto mamai jau nebeliko daug ką keisti – ji tiesiog susitaikė“, – kalbėjo klaipėdietė.
Sustiprėjo baimė, pasijuto didžiulis nuovargis
Gimus dukrai minėtas baimės jausmas sustiprėjo dar labiau – dabar už atžalos išgelbėjimą buvo atsakingi tėvai.
„Gimus dukrai, baimė dar labiau sustiprėjo. Iki tol bijojome dėl savęs, o tada atsirado vaikas, didžiulė meilė jam. Atrodė, kad privalome likti bendruomenėje ir auginti vaiką ten, kad ji išliktų per Armagedoną. Tuo metu mūsų atsidavimas buvo labai stiprus. Bendruomenė tai matė, palaikė mus ir priėmė atgal. Mes daug įdėjome darbo tiek į bendruomenę, tiek į savo vadinamąjį „dvasinį gyvenimą“, – sakė A. Geštautaitė.
Po kelių metų Asta su tuometiniu sutuoktiniu susilaukė dar vienos dukros, pradėjo statytis namus – gyvenimo tempas pagreitėjo. Tada ji pastebėjo, kad dvasinis gyvenimas reikalauja vis daugiau.
„Laikui bėgant vidinė įtampa tarsi buvo nustumta į šalį – atsirado vaikai, pradėjome statyti namą, buvo daug kasdienių rūpesčių. Tačiau pamačiau, kad bendruomenėje visada reikalaujama daugiau ir niekada nėra gana. Net ir apranga – pavyzdžiui, negalima ateiti su kelnėmis, nesvarbu, ar esi po darbo. Į tave žiūrima kreivai. Pradėjau galvoti, ar tai tikrai ta meilė, apie kurią tiek kalbama.
Taip pat buvo didžiulis nuovargis – reikia nuolat būti pasiruošus susirinkimams. Turi ruoštis, atlikti užduotis, skirti daug laiko. Ir tas nuolatinis tempas pradėjo prasilenkti su realybe, kurioje gyvenau. Įtampa, spaudimas ir baimė tapo nepakeliami“, – atviravo buvusi Jehovos liudytoja.
Lemtingas sprendimas
Jausdama šiuos jausmus istorijos herojė ilgainiui priėmė sprendimą išeiti iš bendruomenės, nors jos sutuoktinis to daryti neketino. Priimti tokį pasirinkimą ją paskatino sutikti pažįstami, kurie parodė, kad gyvenimas už judėjimo ribų nėra baisus.
„Vyras nenusprendė išeiti. Tai buvo mano sprendimas. Nebuvo taip, kad atsisėstume ir svarstytume kartu.
Aš pradėjau gyventi tarsi dvigubą gyvenimą. Atsirado pažįstamų už bendruomenės ribų: du vaikinai mane užkalbino – jie parodė, kad galima gyventi laisviau, atsipalaidavus. Mano darbas buvo viešajame transporte, važinėdavau po Klaipėdą, daug kas mane matydavo, bet iki tol nebendraudavau su „pasauliečiais“.
Atsirado žmonių, kurie mane palaikė paprastai, žmogiškai. Jie, gal net patys to nesuprasdami, parodė, kad ir „pasauliečiai“ gali būti geri, linksmi, nuoširdūs. Per šią patirtį pradėjau plačiau žiūrėti į pasaulį. Bendruomenėje buvo sakoma, kad pasauliečiai neturi Dievo baimės ir yra kitokie, tačiau aš pradėjau matyti, kad realybė neatitinka to, kas buvo kalbama“, – sakė Asta.
Sutikus pasauliečius draugus, ją užplūdo klausimai. Asta jau seniai jautėsi taip, lyg nebenorėtų gyventi, o galutinį tašką padėjo dukros noras pasikrikštyti į Jehovos liudytojų gretas.
„Pradėjau sau kelti kitus klausimus – kodėl aš jaučiuosi taip blogai? Kodėl nebenoriu gyventi? Aš nesigilinau į organizacijos doktrinas. Atsisukau į save. Jei tai yra Dievo tauta, kodėl man taip sunku? Kodėl jaučiuosi taip, kad noriu kuo greičiau pasitraukti iš šio gyvenimo?
Tai buvo labai radikalūs klausimai pačiai sau. O kai vyresnioji dukra pareiškė norą krikštytis bendruomenėje, tada aš tarsi atsibudau. Supratau, kad nenoriu, jog ji gyventų taip, kaip gyvenau aš. Tada ir atsirado aiškus sprendimas – reikia išeiti“, – kalbėjo moteris.
Vienam iš sutiktų pasauliečių neilgai trukus kilo šilti jausmai, kurie dar labiau įtvirtino Astos sprendimą. Apie jį ji paskelbė socialiniame tinkle, kad bendruomenės nariai naujieną sužinotų būtent per ten.
„Pati pas juos nėjau. Viešai paskelbiau apie savo sprendimą „Facebook“ platformoje, jau būdama su kitu vyru, kad jie patys su manimi susisiektų. Tuo metu jau nebebuvo jokios baimės. Man buvo taip sunku būti bendruomenėje, kad galvojau – blogiau jau nebus. Net norėjau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, kad mane pašalintų ir nebeturėčiau su jais nieko bendro“, – prisiminė ji.
Nusisuko visa bendruomenė, net mama
Paklausta, kaip reagavo jos mergaičių tėtis, tuometinis vyras, A. Geštautaitė sakė, kad apie dvigubą jos gyvenimą vyras žinojo. Dėl pasitraukimo iš bendruomenės jis pergyveno, nes manė, kad atėjus Armagedonui, ji mirs.
„Maždaug metus jau gyvenau dvigubą gyvenimą, jis tai žinojo. Jis sakydavo, kad galvoja, jog pamatysiu „koks yra pasaulis“ ir sugrįšiu. Kai suprato, kad nebegrįšiu, jam buvo skaudu. Situacija buvo labai sudėtinga – jis liko bendruomenėje, o aš išėjau su vaikais.
Dėl manęs jis tikrai pergyveno – kad aš žūsiu per Armagedoną. Tačiau jų mokyme yra teigiama, kad jei vienas iš tėvų lieka organizacijoje, jis gali „išgelbėti“ vaikus. Todėl dėl vaikų jis buvo ramesnis – manė, kad jie išliks, nes jis yra bendruomenėje. Vaikams tai buvo sudėtingas laikotarpis. Jie pergyveno, kad mama per Armagedoną mirs ir jiems teks gyventi tik su tėčiu“, – paaiškino pašnekovė.
Stipriau į naujieną sureagavo Astos mama – ši ryšius su dukra nutraukė visiškai. Pašnekovė neslėpė, kad pradžioje dėl to ją buvo ištikęs šokas, tačiau ji surado stiprybės suvokti, kodėl tai vyko.
„Ji nutraukė su manimi ryšius 100 proc. Prisimenu, praėjus kelioms dienoms po mano pašalinimo, įėjau į prekybos centrą ir pamačiau mamą. Automatiškai sureagavau – juk mama. Bet mačiau, kaip ji, pamačiusi mane, iš karto nusisuko ir nuėjo. Taip nutiko ne tik su ja. Visi buvę draugai, pažįstami iš bendruomenės elgėsi taip pat – gatvėje nesisveikindavo, nusisukdavo.
Pirmą sekundę, kai mama nusisuko – šokas. Nesuvoki, kokioje realybėje gyveni. Bet paskui prisimeni taisykles, supranti, kaip jie mąsto, nes pati ten buvai. Jiems atrodo, kad nusisukdami sukels tau vienišumo jausmą, ir tu grįši“, – teigė ji.
Gyvenimą pradėjo iš naujo
Prisimindama tas dienas po bendruomenės palikimo, moteris pasakojo, kad laikotarpis buvo itin sunkus dėl prarastų ryšių, viduje likusio baimės jausmo. Nepaisant to, išnirti iš tamsių jausmų padėjo naujas vyras, naujos veiklos.
„Nors sakiau, kad norėjau kuo greičiau išeiti, pereinamasis laikotarpis viduje buvo sunkus. Likau visiškai viena – nuo manęs nusisuko visi. Mano visas gyvenimas buvo ten: draugai, uošviai, mama, vyras.
Išėjau tarsi be dalies savo gyvenimo, reikėjo viską pradėti iš naujo. Tačiau nejaučiau pykčio. Atsirado net pagarba mamai – supratau jos sprendimą, nes pati ten buvau ir žinau, kaip stipriai tokia aplinka pakeičia mąstymą. Aš jų nekaltinau. Priėmiau atsakomybę už savo sprendimą. Buvo ne vienas ir ne du vakarai, kai reikėjo išgyventi daug emocijų, kol prisitaikiau prie visiškai kitokio gyvenimo.
Kai išėjau, man jau buvo labai bloga. Tačiau galvoje dar buvo likęs tikėjimas, kad Armagedonas tuoj ateis. Tos „programos“ taip greitai neišnyksta – baimė dar kurį laiką gyveno manyje. Kartais galvodavau: „Na, kas bus, tas bus. Gyvenam toliau, vis tiek tuoj viskas baigsis“.
Bet mano gyvenime atsirado kitas vyras, pradėjome gyventi kartu. Aš nebuvau viena su dviem vaikais. Pradėjau aktyviai gyventi – bendrauti, mokytis, stebėti pasaulį. Neužsidariau savyje. Man tai labai padėjo“, – neslėpė buvusi Jehovos liudytoja.
Astos dukros džiaugiasi, kad nebepriklauso Jehovos liudytojų bendruomenei
Kadangi dukrų tėvas Jehovos liudytojų gretų nepaliko, Astos dukros dar kurį laiką dalyvavo religiniuose susitikimuose, tačiau po kiek laiko jis išvyko į užsienį, todėl mergaitės nuo bendruomenės taip pat atsiribojo – dabar liko tik atsiminimai.
„Mes dabar kartais kartu prisimename, ką išgyvenome. Kadangi jos nuo gimimo buvo toje aplinkoje, joms tai atrodė savaime suprantama. Skirtingai nei man, kuri pradėjau lankyti būdama dešimties. Jos nesako, kad buvo labai sunku, bet vyresnioji yra minėjusi, kad mokykloje jautėsi keistai per gimtadienius – norėdavo švęsti, bet negalėdavo. Tas jausmas, kad esi kitokia, vis tiek buvo“, – sakė ji.
Praėjus ne vieneriems metams po lemtingo moters sprendimo, ji jo nepasigailėjo nė karto. Dukros taip pat džiaugiasi, kad jų mama atrado stiprybės išeiti.
„Labai džiaugiuosi, kad apskritai išdrįsau tai padaryti. Praėjus maždaug trejiems metams po išėjimo, mano vaikai man pasakė: „Ačiū, kad tu išėjai, nes mums būtų reikėję tai padaryti ir ištverti tai, ką ištvėrei tu.“ Man tai buvo didžiulis palengvėjimas. Vis tiek atsakomybės jausmas lieka, ir tas jų pasakymas man buvo patvirtinimas, kad pasielgiau teisingai“, – šyptelėjo moteris.
Bendravimas su mama dabar
Per šiuos metus pasikeitė ir A. Geštautaitės bendravimas su savo pačios mama. Dabar, pasikeitus tam tikroms bendruomenės taisyklėms, jos kažkiek bendrauti gali.
„Mes ilgą laiką visiškai nebendravome. Kartą, per Motinos dieną, nuvežiau jai gėlių. Ji atidarė duris, bet pokalbis iš karto pasisuko į tai, kada aš grįšiu – esą tada ir bendrausime.
Vėliau jų organizacijoje pasikeitė tam tikros taisyklės dėl bendravimo su pašalintais asmenimis. Dabar jie gali pasisveikinti ar pakviesti į bendruomenės renginius, pavyzdžiui, Jėzaus Kristaus mirties minėjimą. Mama kartais parašo, jei kyla klausimų dėl giminės reikalų, ir gali su manimi pasisveikinti“, – pasakojo klaipėdietė.
Kaip veikia Jehovos liudytojai?
Jos teigimu, gyvenimas Jehovos liudytojų bendruomenėje yra grindžiamas gražiais bibliniais vaizdais, kurie tikrovės neatitinka, tik sukelia nepagrįstą viltį žmonėms, kurie jos ir ieško.
„Kai tu ten užaugęs nuo mažens, tau nėra galimybės užduoti klausimų. Kaip pasakė – taip ir yra. Ten daug šeimų, kur jau seneliai, močiutės buvo Jehovos liudytojai. Viskas pateikiama labai gražiai – kaip turi rūpintis vyras žmona, kaip žmona turi būti gera moteris, kokia turi būti šeima. Atrodo elementarūs dalykai, kurių mes visi norime.
Visa tai pagrindžiama Biblija. Ir dar duodama vizija apie rojų – kad gyvensime rojuje, būsime laimingi. Tai sukuria iliuziją, kad kažką gausi ateityje. Mes visi kažkuo tikime, kažko tikimės.
Bendruomenė tampa tarsi šeima. Jei žmogus jaučiasi vienišas ir jam pasiūloma priklausyti „šeimai“, jis pasijunta ypatingas. Nebesijaučia vienišas. Jei žmogus patyrė netektį, jam sakoma: mes galime paaiškinti, kas nutiko mirusiajam, tu jį vėl sutiksi po Armagedono. Tai suteikia viltį.
Jei senas žmogus išgirsta, kad po Armagedono atjaunės – jam irgi sukyla viltis. Viskas labai susiję su tuo, ko žmogus labiausiai nori: būti sveikas, jaunas, turėti šeimą, susigrąžinti mirusius artimuosius“, – vardijo Asta.
Ženklai, kad esate sektoje ir svarbi žinia
Paklausta, kokie ženklai išduoda, kad esi sektoje, pašnekovė išskyrė kelis, kurie jai tapo itin svarbiais.
„Man asmeniškai pirmas ženklas buvo ne doktrinos, ne teologija. Buvo vidinis jausmas. Aš pradėjau klausti savęs: kodėl man taip bloga? Kodėl jaučiu, kad nebenoriu gyventi? Jeigu tau nuolat sakoma, kad esi laimingiausioje vietoje, kad tai Dievo tauta, bet tu viduje jauti nuolatinę įtampą, baimę, kaltę – tai jau signalas.
Kiti dalykai: kai tavo visas socialinis ratas yra tik bendruomenėje, o išėjus žinai, kad liksi visiškai vienas, kai meilė tampa sąlygine – bendrausime su tavimi tik jei elgsiesi taip, kaip reikia.
Man susivokimas prasidėjo tada, kai atsisukau į save ir pripažinau, kad tai, ką jaučiu, yra tikra. Ne tai, ką sako sistema, o tai, ką jaučiu aš. Ir kai supratau, kad nenoriu, jog mano vaikai gyventų su ta pačia baime“, – patikino A. Geštautaitė.
Ji taip pat pabrėžė, kad svarbu suvokti, ar žmogus bendruomenėje gali užduoti klausimus, turėti savo tapatybę.
„Pirmiausia reikėtų savęs paklausti – ar aš galiu uždavinėti klausimus? Ir ne tik tomis „lengvomis“ temomis, kurios naudojamos skelbimo darbe. Ar galiu paklausti, nuo ko prasidėjo ši religija, visas judėjimas? Kas jai vadovauja? Kodėl turi būti taip, o ne kitaip? Ar tikrai galiu užduoti klausimus ir gauti aiškius atsakymus?
Jeigu į elementarius klausimus apie pačią organizaciją – iš kur ji kilusi, kas ją valdo – nėra atsakymų, tai jau turėtų užsidegti raudona lemputė.
Kitas dalykas – ar galiu turėti savo nuomonę? Ar galiu nepaklusti šimtu procentų tam, kas mokoma? Ar galiu turėti savo asmeninį gyvenimą? Net elementarus klausimas – ar galiu rengtis taip, kaip noriu? Ar turiu paklusti taisyklei „taip ir ne kitaip“?
Pavyzdžiui, daugybę metų moterims nebuvo leidžiama dėvėti kelnių. O paskui pasakoma – dabar galite. Ir visi kaip vienas pradeda dėvėti kelnes, neužduodami klausimų. Jiems tiks bet koks paaiškinimas – pasikeitė mada, nereikia atkreipti dėmesio ir panašiai. Bet ar tai logiška? Esmė – ar aš galiu būti asmenybė toje bendruomenėje?
Jeigu atsakymas yra „ne“, jeigu viduje bloga, jeigu reikia antidepresantų tam, kad išbūtum – tai jau rimtas signalas susimąstyti“, – pabrėžė buvusi organizacijos narė.
Pasakodama savo istoriją socialiniuose tinkluose Asta bando padėti žmonėms, papuolusiems į Jehovos liudytojų gretas ir besijaučiantiems bejėgiais, kaip kadaise jautėsi ji. A. Geštautaitė pažymėjo, kad svarbiausias dalykas prieš pradedant pasaulietišką gyvenimą – ryšių kūrimas.
„Jei žmogus galvoja išeiti, bet jį stabdo baimė, apie kurią kalbėjome, iš savo patirties rekomenduočiau nedaryti to staiga.
Geriau po truputį pradėti kurti kitą socialinį ratą – susirasti naujų draugų, pažįstamų, pradėti bendrauti už bendruomenės ribų. Kad nebūtų taip, jog išeini, tave „išjungia“ ir staiga lieki visiškai vienas. Tai labai sunku pakelti. Jeigu jau turi bendravimą, darbą, pažįstamus, tada nebūna tokio didelio šoko. Todėl, kalbant atvirai, aš rekomenduočiau pirmiausia pasiruošti – net jei tai reiškia kurį laiką gyventi dvigubą gyvenimą – ir tik tada išeiti“, – patarė moteris.
Po straipsnio naujienų portalas tv3.lt sulaukė Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos visuomenės informavimo skyriaus komentaro:
„Tapimas Jehovos liudytoju yra savanoriškas pasirinkimas. Kiekvienas asmuo pats sprendžia, ar nori prisijungti prie bendruomenės, ar ją palikti. Niekas nėra verčiamas joje likti prieš savo valią.
Jehovos liudytojai su viltimi žvelgia į ateitį. Biblijoje nuosekliai pabrėžiama Dievo meilė, viltis ir teigiami principai, kuriuos skatiname taikyti kasdieniame gyvenime. Kaip paaiškinama straipsnyje Ar galime tikėtis geresnio rytojaus?, mes tikime, kad „tvirta Biblijoje pateikiama viltis dėl ateities gali padėti mums ištverti šiandien patiriamus sunkumus. Mūsų viltis gali apsaugoti emocinį ir psichologinį stabilumą ir netgi prisidėti prie fizinės gerovės“.
Bendruomenės nariai skatinami rūpintis savo šeimomis ir palaikyti sveikus, pagarbius tarpusavio santykius. Straipsnyje aprašyti šeimos santykiai ir emocinės patirtys atspindi atskirus individualius atvejus, o ne Jehovos liudytojų mokymą.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
