Šiais laikais labai lengva susirgti depresija. Įsijunkite televizorių arba radiją ir tuojau išgirsite apie mirtis, naikinimą ir chaosą. Pamatysite brutaliai gatvėse kariaujančius ekstremistus, ar pažeidžiamas seksualinių mažumų teises, ar bepilotį lėktuvą, sunaikinantį vestuvių šventės dalyvius... Kiekviena diena atneša vis naujų tokių žinių. Tačiau kartais viltis gali atsirasti pačiose neįtikinamiausiose vietose. Kai priešnuodį Listverse.com siūlo paskaityti 10 jaudinančių pasakojimų apie gražų žmogiškumą pačiomis nežmogiškiausiomis sąlygomis.
5. Somalio muzikantai kovoja su ekstremizmu
Jei JAV parašysite rapo stiliaus dainą apie politiką jus arba ignoruos, arba tai taps hitu dėl visai kitų priežasčių. Tačiau Somalyje yra kitaip. Nuo tada, kai 1990-aisias prasidėjo bevaldystė, didžioji šalies dalis yra tarsi padalinta į gabalus ir valdoma vietinių vadų. 2006 metais viena teroristinę grupuotė, kuri valdo didžiają šalies pietų dalį, uždraudė klausytis tam tikros muzikos. Taigi, galima tik įsivaizduoti, kokios drąsos reikia tam, kad nepalankiai apdainuotumėte tokius asmenis. Todėl norime pasiūlyti susipažinti su asmeniu, kuris drįsta tai daryti.
2004 metais Shiine’as Akhyaaras Ali’as įkūrė somaliečių grupę pavadintą „Waayaha Cusub“, kuri garsėja antidžihadinėmis dainomis ir pomėgiu savo dainose pajuokti vietinius vadus. Jie nusiteikė skleisti savo taikos žinią bet kokia kaina ir nesustojo muzikuoti net tada, kai 2007 metais Shiine‘as buvo pašautas penkis kartus. Ir spėkite, kaip jiems sekasi dabar. Jie laimėjo: prieš dvejus metus kariai buvo išvyti iš sostinės Mogadishu ir dabar „Waayaha Cusub“ turi daug darbo organizuodami muzikos festivalius. Savo muzika jie nori parodyti taikos atspindi vaikams, kurie visą gyvenimą matė tik smurtą, ir taip išnaikinti kuo daugiau ekstremizmo ženklų.
4. Nuostabiausias brolis Sirijoje
Civilinis karas Sirijoje atnešė daug nelaimių ir pareikalavo neprotiškai daug aukų.
Po to, kai jaunesniam broliui Abdulrahmanui po raketos sprogimo buvo skubiai reikalinga amputacija, 24 metų vyresnysis brolis Omaras nusprendė, kad nei vienas jam artimas žmogus nemirs nepabandžius gauti pagalbos visais įmanomais būdais. Problema: jie buvo karo zonos viduryje, o Abdulrahmanas negalėjo paeiti dėl sužeidimų. Omaras nežinojo, kaip nugabenti berniuką į saugią vietą, kur jis gautų pagalbą, tačiau netrukus surado išeitį.
Jis prisirišo jaunesnįjį brolį prie nugaros ir pėsčiomis nuėjo į Turkiją. Konfliktas pastarosiomis savaitėmis persikėlė į arti sienos esančius turkų kaimus, tad siena tapo beveik nevaldoma teritorija ir ją kirsti yra labai pavojinga. Tačiau Omarui pavyko saugiai patekti į Turkiją. Dabar Abdulrahmanas gyvas tik nežmoniškų brolio pastangų dėka.
3. Pora, kuri pasakė „NE” genocidui
1990-aisiais Ruanda patyrė vieną baisiausių genocidų moderniojoje istorijoje. Per apytiksliai 100 dienų šalis prarado beveik 20 procentų populiacijos - tai nutiko dėl nevaldomo hutų ekstremizmo protrūkio. Šio siaubo viduryje Rwanburindis Enochas ir jo žmona apsidairė aplinkui ir pasakė „ne”.
Pirmiausia, jie atsisakė dalyvauti smurto protrūkyje – išdrįso tai padaryti nepaisant to, kad tomis dienomis nuosaikūs hutai buvo žudomi taip pat kaip ir tutsiai. Antra, jis leido savo namuose apsistoti sužeistiems tutsiams, nors už tokią veiklą jam grasino valdžią įgavė hutai. Galiausiai, kai nebeturėjo kur priimti sužeistuosius savo namuose, vyriškis savo žemėje pastatė dar vieną pastatą specialiai slėptis tutsiams. Paklaustas, kodėl jis rizikavo savo ir savo šeimos gyvybėmis, R. Enochas atsakė, jog tiesiog negalėjo palikti nelaimėje kitų krikščionių. Jis išgelbėjo daug gyvybių nors tai jam kainavo reputaciją, pinigus ir beveik viską.
2. Gelbstint Sarajevo praeitį
Tikriausiai girdėjote apie Sarajevo apgultį. Ketverius metus serbai laikė apgulę daugiausiai musulmonų gyvenamą miestą. Tačiau Enveris Imamovicas labiausiai pergyveno ne dėl savo gyvybės, o dėl to, kad gali būti sunaikinta viena knyga.
Kad istorija būtų aiškesnė: Enveris Imamovicas buvo direktorius nacionalinio muziejaus, kurio svarbiausias saugotas daiktas – 660 metų senumo Haggadah – viduramžių knyga, kurioje pasakojama apie žydų egzodą. Šiuo metu ji apdrausta milijardu dolerių, tačiau tai buvo visiškai nesvarbu genocido viduryje. Bijodamas, kad Jugoslavijos liaudies armija sunaikins vertingiausią Bosnijos žydų kultūros artefaktą E. Imamovicas rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų knygą. Jam teko papirkinėti policijos pareigūnus, išvenginėti kulkų. Jam pavyko išgelbėti miesto praeities fragmentą. Svarbu paminėti, kad jis pats buvo ne žydas, o musulmonas. Taigi, nors jo valstybė metų metus buvo susiskaldžiusi dėl etninių klausimų, jis visiškai jų nepaisė ir net gyvybės kaina buvo pasiruošęs gelbėti paveldo simbolį.
1. Auka Aušvice
Tikriausiai niekur nebuvo baisiau nei Aušvice. Žiaurumai, sadizmas, ignoravimas ir psichopatija tarp sienų, kurios matė net 1,4 milijono mirčių, pasiekė protu nesuvokiamas aukštumas. Tačiau ir čia buvo žmogiškumo apraiškų, kurios negali būti nutylėtos.
1941 metais trims kaliniams pavyko pabėgti iš stovyklos ir už tai turėjo atsakyti likę kaliniai – komendantas nurodė 10 asmenų, kurie turėjo būti numarinti badu. Kai vienas iš atsitiktinai parinktų asmenų pradėjo verkti dėl savo žmonos ir vaikų, kitas kalinys vardu Maximilianas Kolbe’as pasisiūlė užimti jo vietą.
M. Kolbe’as pasisiūlė užimti kito kalinio vietą veikiant tai didžiulei protu nesuvokiamai žudymo mašinai. Jo dvasia nepalūžo ir tada, kai naciai jį nusiuntė į bunkerį su likusiais devyniais pasmerktaisiais. Pagal visus šaltinius likusias dvi savo gyvenimo savaites jis ramino kitus ir dalinosi savo katalikšku tikėjimu bei sutiko mirtį taip oriai kaip tik buvo įmanoma tokiomis aplinkybėmis. Jo auka nenuėjo veltui – Franciszekas Gajowniczekas, kurio vietą užėmė M. Kolbe’as, išgyveno dar 53 metus.
