Šunys geriausiai parodo savo sugebėjimus, kai lieka vieni, remdamasi Italijos laikraščiu "La Repubblica" rašo naujienų svetainė "NEWSru.com".
Šalia jų esantys žmonės, ypač šeimininkai, iš tikrųjų daro didelį poveikį šuns elgsenai, ir ne visada veiksmai, kuriuos jie daro esant žmogui, tikslingi.
Prie tokios išvados priėjo etologė Agnes Erdohegyi (Agneš Erdohedi) iš Eotvoso Lorando (Etvešo Lorando) universiteto Budapešte.
Po specialų tyrimų paaiškėjo, jog šunų dėmesys tiek sutelktas į žmogaus elgesį, kad dažnai jie elgiasi visiškai nelogiškai, kad tik šeimininkas būtų patenkintas. Jeigu žmogus neatkreipia į save šuns dėmesio, šuo "mąsto" logiškiau, atsižvelgdamas į savo norus.
"Tačiau nereikia manyti, kad prijaukindami gyvūnus, mes darome juos mažiau protingus, nes įrodyta, kad šuns elgesys būna sudėtingesnis, esant skirtingoms socialinėms situacijoms, - paaiškina A. Erdohegyi. - Tačiau tiesa ir tai, kad sutelkdamas savo dėmesį į šeimininkus, šuo labai dažnai elgiasi neteisingai".
Tyrėja padarė savo išvadas, remdamasi eksperimentais su 42 suaugusiais šunimis, kurie dalyvavo juose esant šeimininkams ir be jų.
Šunys buvo atrinkti pagal vieną reikalavimą - jie turėjo patirti malonumą žaisdami. Tyrėja atliko pagrindinį eksperimentą, slėpdama kamuolį po gėlių vazonu, šalia kurio buvo toks pat, bet be kamuolio.
A. Erdohegyi, šuniui matant, stumdė ir apvertinėjo plastikinius vazonus, sudarydama galimybę jam pačiam pasirinkti vazoną, po kuriuo yra kamuolys. Kai tyrimas vyko, esant šeimininkui, kuris akimis parodydavo arba kiek stumtelėdavo vazoną šuns link, šuo pasirinkdavo būtent tą, nors po juo nebuvo kamuolio.
Jeigu šis eksperimentas vyko, nesant žmonių, o vazonų vieta buvo keičiama traukiant juos virvutėmis, šuo akimirksniu pasirinkdavo vazoną su kamuoliu.
A. Erdohegyi sako: "Be šunų, panašiai elgiasi šimpanzės ir papūgos - palyginti su kitais gyvūnais, jos turi didesnių sugebėjimų gyventi šalia žmogaus".
Josepas Callas (Jozepas Kalas) iš Maxo Plancko (Makso Planko) antropologijos evoliucijos instituto (Vokietija) pažymėjo, kad "toks elgesys primena elgesį vaikų, kuriuos galima paskatinti priimti vieną ar kitą šalia esančių suaugusiųjų nurodytą sprendimą, ir šie sprendimai ne visada būna teisingiausi, nesuteikia kuo didžiausio pasitenkinimo vaikams, o priimami tik tam, kad būtų patenkinti suaugusieji".
