Archeologas Benedicto Perezas Goicochea ir jo kolegos atokioje vietovėje Amazonės miškuose aptiko prarastąjį paslaptingosios Chachapoya genties – „debesų žmonių” - miestą.
Peru priklausančioje Amazonės miškų šiaurinėje dalyje (Utcubamba provincija, Jamalca regionas) esanti senovinė gyvenvietė užima apie 4,8 hektarų plotą ir yra iškalta kalno šlaito uolose. Pachallama kalne rasti pastatai puikiai išsilaikė, įvertinant tai, kad jiems yra daugiau kaip 1000 metų. Ištisa teritorija yra visiškai apaugusi džiunglėmis, tačiau pastatų sienas ir uolų piešinius pavyko aptikti viename augmenija nepadengtame kalno šlaite.
Andų kalnai, kuriuose rasta senovinė Chachapoya genties gyvenvietė.
Panašu, kad vietovė išliko nepaliesta nei kapų plėšikų, nei juodosios rinkos kolekcionierių, nes archeologams čia jau pavyko rasti keramikos dirbinių ir nepaliestų kapaviečių. Manoma, jog archeologinės vietovės išlikimui pasitarnavo tai, kad ji yra toli nutolusi nuo modernios civilizacijos centrų. Archeologas Benedicto Pérezas Goicochea pasakoja: „Citadelė įrengta tiesiog bedugnės pakraštyje. Mes manome, kad senovės gyventojai gyvenviete naudojosi kaip stebėjimo tašku, iš kurio jie galėjo pastebėti potencialius priešus”. Griuvėsius pirmieji aptiko džiunglėmis keliavę vietiniai gyventojai - juos čia pritraukė krioklio garsas. „Mačetėmis apsiginklavę vietiniai gyventojai prakirto kelią iki vietos, kurioje atsiskleidė nuostabi panorama, pilna gėlių ir gyvūnijos. Čia taip pat buvo ir apie 500 metrų aukščio krioklys”, - pasakoja Jamalca miesto meras Ricardo Cabrera Bravo.
Pradiniuose tyrimų etapuose jau rasta panašumų tarp naujo radinio ir Kulepe (ta pati Utcubamba provincija) esančios „debesų žmonių” tvirtovės. Ši tvirtovė yra senesnė nei Maču Pikču (angl. Machu Picchu) stovinti inkų pilis, tačiau ji kol kas nėra nei pilnai ištyrinėta, nei pilnai atkasta. Kol kas apie Chachapoya gentį žinoma labai mažai - iš esmės tik tiek, kad juos 1475 metais pavergė galingoji inkų tauta. Aukštas šviesios odos Chachapoya genties moteris inkai labai vertino.
Metraštininkas Pedro Cieza de Leónas apie šią tautelę rašė: „Jie buvo balčiausi ir gražiausi iš visų mano matytų indėnų, o jų žmonos buvo tokios gražios ir švelnios, kad dauguma iš jų vėliau tapdavo inkų žmonomis ir netgi buvo gabenamos į Saulės šventyklą”. 1535 metais į Peru atplaukę ispanų konkistadorai čia greitai surado sąjungininkų kovai prieš inkus – „debesų žmonės” noriai padėjo kovoje prieš savo pavergėjus. Iš šios eros išlikę ispaniški tekstai aprašo „debesų žmones” kaip bebaimius kovotojus, kurie mumifikuodavo mirusius gentainius. Juos vėliau įveikė raupai ir kitos europiečių atvežtos ligos.
