O Ijo, žinia, yra Saulės sistemos palydovas-ugnikalnis: vulkaninis aktyvumas šiame pragare yra nepalyginamas su jokiu kitu Saulės sistemos dangaus kūnu.
Geologinė Žemės struktūra ir išorinis pavidalas pirmuosius milijonus jos egzistavimo metų buvo praktiškai neatskiriamas nuo Jupiterio palydovo Ijo išvaizdos ir struktūros. Ijo yra „ugnikalniškiausias" kūnas Saulės sistemoje – joje ugnikalniai į paviršių išspjauna rekordinį šilumos kiekį, o per metus visos planetos paviršius padengiamas 1 cm šviežios lavos sluoksniu. Planetologų tyrimo rezultatai pristatomi žurnalo „Nature“ publikacijoje.
Gana ilgai buvo manoma, kad apatiniai ir viršutiniai ankstyvos Žemės plutos sluoksniai buvo gerokai karštesni nei mūsų planetos paviršius dabar. Seniausių kalnų uolienų analizė atskleidė, kad tai – toli gražu nėra tiesa, o viršutiniai Žemės litosferos sluoksniai buvo beveik tokie pat „šalti“ kaip ir mūsų laikais. Ši geologinė mįslė, kuri dar vadinama „archėjo paradoksu“, kol kas nėra įminta.
Viljamas Mūras (William Moore) iš Hemptono universiteto (JAV) ir Aleksandras Vebas (Alexander Webb) iš Luizianos universiteto (JAV) pamėgino surasti šio paradokso paaiškinimą, atkreipdami dėmesį į patį „karščiausią“ Saulės sistemos elementą – Jupiterio palydovą Ijo. Šis pasaulis nusėtas vulkanais, kurių išsiveržimai vyksta dėl Ijo branduolio šilimo. Šį procesą inicijuoja didžiulė Jupiterio ir kaimyninių Ijo palydovų (Europos ir Ganimedo) traukos.
Ijo gelmės išskiria 40 kartų daugiau energijos nei jos išskiria mūsų laikų Žemės gelmės. Nepaisant to, vidutinė Ijo plutos temperatūra yra santykinai žema. Išanalizavę Ijo litosferos struktūrą, V. Mūras su A. Vebu suprato, kad to priežastis buvo „centrinio šildymo sistema“ – tinklas, kurį sudaro ugnikalniai ir su jais susijusi požeminių „vamzdynų“ sistema Ijo plutoje ir mantijoje. Per šią sistemą šiluma išmetama į planetos paviršių kartu su magma.
Geologai pamėgino kompiuterinio modeliavimo būdu tokią „sistemą“ pritaikyti jaunos Žemės modeliui. Pagal jų skaičiavimus, „centrinis šildymas“ funkcionavo efektyviai, todėl Žemės pluta pirmoje archėjo periodo pusėje (iki ribos, kuri žymi Žemę prieš 3,5 mlrd. metų) būdavo gana vėsi. Toks scenarijus gana gerai sutampa su geologiniais Žemės duomenimis ir paaiškina, kodėl tektoniniai Žemės procesai prasidėjo tik praėjus maždaug milijardui metų po Žemės gimimo.
