Isikando viena zodi ir zaunija cia.

As sakyciau, kad visa modernios visuomenes raida ir yra apibrezta situ dvieju jegu - laisves poreikio ir rinkos jegos - kovos.
Nesuprantu, kaip galima sakyti, kad viena gali buti svarbesne uz kita. Abi vienodai svarbios, pirma - gyvenimo pilnatvei, antra - bet kokiu materialiniu gerybiu kurimui.

Ir is vis rubavicius neturi ideju tai kabinejasi prie Human Resources kaip skolinio is eurobiurokratu. Noreciau, kad su tos savokos pasiskolinimu butu pasiskolinta ir tai, kas slypi uz jos (pagarba zmogui, kiekvienam zmogui, kaip unikaliam ir nepakartojam resursui)

Žymus rusų moralės filosofas Kantas manė, kad žmonės yra ne vien tikslas, bet ir priemonė.
Ir taip bus tol, kol visų darbų neperims robotai. Tada jau nebereikės "žmogiškųjų išteklių", užteks robotų.