Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
NA KIEK TAS PRANAŠAS DAR TEMS?SENAI LAIKAS PAS ŠV.PETRĄ...TIK KLAUSIMAS AR BUS PRIIMTAS?
@ZITA
Ne tuo adresu siunciat...--jam arciau i pragara.
@ZITA
tu tiek netepsi, begalve menkysta
Manau viskas baigsis į gerąją pusę lanzberginių kai " kupriukų-anūkėlių" klanui ateis galas..
lietuvos hemarojus, kurį reikia ištremti į Rusiją operuotis kur jam ir vieta
tas padla sifilitikas pats yra auglys beviltiskas tai dar ir palikuonys jo visa bruda paveldejo
SAJUDIS
"Tada mums dar nereikėjo nei kairės, nei dešinės. Ta politinių jėgų poliarizacija turėjo prasidėti kiek galima vėliau. Mūsų valstybės laukė dideli ekonominiai sunkumai, šalies valdymo struktūros reorganizavimas ir kiti rūpesčiai, todėl reikėjo konsoliduoti tautą, sutelkti ją gana sunkiam jos istorinės raidos etapui, o Jūs skubėjote atstumti nuo savęs ir valstybės kūrimo žmones, turinčius kitokį požiūrį, pradėjote visuomenės skaldymą ir žmonių supriešinimą, pranokusį net paskutinių okupacijos metų žmonių priešiškumą ir susvetimėjimą.
Jūs tapote pagiežingas, nepakantus, Jūsų kalboje atsirado daug ironijos, o kai kurių žodžių semantika net „praturtėjo“ naujais atspalviais. „Šunauja“, „bombelė“ ar „valdžiukė“ dar ilgai išliks mūsų kalboje su ta nauja semantika…
Veikiai Jūs ėmėte ignoruoti ir tuos žmones, kurie vieniši grūmėsi su okupantais pastaraisiais dešimtmečiais, nešė laisvės kibirkštį, kai jau nemaža jos dalis buvo apimta depresijos ir jokių istorinių permainų nebelaukė. Jūs greitai išpuikote, apsiskelbėte Rezistentu Nr. 1, nors niekada jokioje rezistencinėje kovoje.
Liudas Dambrauskas:
„Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai
yra pakenkęs, vargu ar kam nors
pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu.“ Vytautas Landsbergis veikloje nesireiškėte, nė valandos nedusote partizanų žeminėje, netroškote žmonių prigrūstoje kalėjimo kameroje, nedardėjote „stolypinu“ nei į tundrą, nei į taigą.
Jums tarybų valdžios metais ir plaukas nuo galvos nenukrito, kai kitiems konclageriuose kuokštais krisdavo plaukai ar per naktį pražildavo. O juk daugelis jų buvo Jūsų bendraamžiai, jauni ir gabūs, galėjo prisitaikyti ir gyventi.
Jūs ramiai skambindavote fortepijonu ar vakarais valandų valandas žaisdavome šachmatais šalia tų baisių rūmų, kur žmonės springo savo krauju, kur buvo laužomi jų kaulai, kur tiek užgeso šviesių Lietuvos protų ir taurių širdžių.
Jūsų, pulkininko Kazio Škirpos vadovaujamos 1941 m. sukilimo vyriausybės ministro sūnaus, niekas niekada netardė, nebarė ir nekaltino, nešalino nei iš aukštosios mokyklos, nei iš darbo, o leido Jums ramiai kopti aukštyn karjeros laiptais. Jūs nesirinkote nei kovos, nei dvasinės konfrontacijos kelio, o labiau mėgote laviravimą, prisitaikymą. Stiprindamas savo pozicijas, stojote į „šlovingąją“ LLKJS, tapote ir marksistinės estetikos dėstytoju, kai tikras muzikas nebūtų ėmęsis studentų intelekto skurdinimo pasenusiais socializmo postulatais.
Jūs ne kartą važiavote į JAV ir Australiją „incognito“, kaip tas Jūsų keliones apibūdino viena lietuvių išeivė, o mums tada ne visada pavykdavo „incognito“ nuvykti ir iki Maišiagalos. Tolimojoje Australijoje Jūs, ko gero, įtikinėjote savo tėtę grįžti tėvynėn, matyt, turėdamas kažkieno tvirtas garantijas.
Tėtei sugrįžus, tarybų valdžia nepašykštėjo grąžinti Jums Kačerginėje vasarnamį. Tai buvo beprecedentis faktas, nes tokia pat malone atgauti nacionalizuotą turtą okupuotoje Lietuvoje dar pasinaudojo berods tik fašistų nužudyto skulptoriaus Vinco Grybo našlė. Beje, tas klausimas, matyt, buvo tokios didelės svarbos, kad jį sprendė ne LTSR Ministrų Taryba, o pati aukščiausia to meto institucija – LKP CK biuras. Be to, tėtei buvo suteiktas LTSR nusipelniusio architekto vardas, Jums – LTSR nusipelniusio meno veikėjo, o Jūsų žmonai – LTSR nusipelniusios artistės. Kai kas iš tų žymenų buvo suteikta ne Lietuvos valdžios iniciatyva.
Tad didelių skriaudų bolševikinės okupacijos metais Jūs nepatyrėte, o gal tiksliau – naudojotės tam tikromis valdžios privilegijomis, nors pagal tėvelio socialinę kilmę bei politinę veiklą ir „padėtį“ visuomenėje Jūs privalėjote tam tikrą savo gyvenimo dalį praleisti kur nors taigoje medkirčiu ar sunkiai plušėti rūdynuose.
Šiandien, nepaisydamas nei visuomenės daugumos nuomonės, nei Lietuvos Konstitucijos, Jūs siekiate tapti pirmuoju valstybės piliečiu, maksimaliai išplėsti savo politinę ir administracinę galią, bet kuriomis priemonėmis pasidaryti šalies vadovu, nors tas Jūsų viešpatavimas tautai greičiausiai būtų pražūtingas.
Jus apėmęs nepasotinamas valdžios troškimas trukdo normalizuoti valstybės gyvenimą. Jis gerokai užgožia bet kokį rūpinimąsi opiausiomis žmonių problemomis. Apskritai Jūs niekada nemylėjote žmonių ir nesisielojote dėl jų likimo. Valstybingumo atkūrimas ir nepriklausomybės atgavimas turėjo pagerinti ir dvasinę, ir materialinę žmonių būklę. Deja, nei viena, nei kita ne tik nepagerėjo, bet tragiškai pablogėjo. Daugelis Lietuvos žmonių dėl nemokšiško valstybės reikalų tvarkymo, ūkio griovimo neteko duonos kąsnio, visiškai nuskurdo.
Dar liūdnesnė jų dvasinė būklė – jie nebeturi vilties sulaukti geresnių laikų, nes netiki Lietuvos valstybės pažanga. Net sunkiausiais okupacijos metais nebuvo tiek savižudybių, nebuvo tiek suvešėjęs smurtas, piktadarybės, nebuvo taip išplitęs girtavimas.
Dėl skaudžių mūsų ekonomikos nesėkmių ir žmonių skurdo nemaža kaltės dalis tenka ir Jums asmeniškai. O Jūs ir toliau klastinga šypsenėle žadate žmonėms netolimą šviesią ateitį, nors akivaizdu, kad nei Jūs, nei Jūsų parinkta Vyriausybė neturi realesnių Lietuvos problemų sprendimo būdų, o tik iliuzijomis ir tuščiais pažadais maitina pavargusią visuomenę. Įdomu, kad viskas žadama tik po Prezidento rinkimų.
Per trumpą atkurtos nepriklausomybės ir valstybės laikotarpį mes jau turėjome keletą Vyriausybių. Nė viena jų mūsų nedžiugino itin didele kompetencija ar puikiais darbo vaisiais. tačiau tokios nekompetentingos Vyriausybės, kaip pastaroji, mes dar nesame turėję.
Kaip buvo galima skirti Vyriausybės vadovu žmogų, teturintį tik griovimo patirtį, su kuriuo dirbti atsisakė dešimt ministrų ir kuris buvo atleistas iš Vyriausybės vadovo pareigų Aukščiausiosios Tarybos daugumos? Kodėl Jūs vadovaujatės tik savo asmenine ambicija ir ignoruojate realius, skaudžius faktus? Negi valstybei vadovauti (ir itin sunkiu laikotarpiu) pakanka tik begalinio noro valdyti ir nekritiško požiūrio į savo veiksmus?"
"Tada mums dar nereikėjo nei kairės, nei dešinės. Ta politinių jėgų poliarizacija turėjo prasidėti kiek galima vėliau. Mūsų valstybės laukė dideli ekonominiai sunkumai, šalies valdymo struktūros reorganizavimas ir kiti rūpesčiai, todėl reikėjo konsoliduoti tautą, sutelkti ją gana sunkiam jos istorinės raidos etapui, o Jūs skubėjote atstumti nuo savęs ir valstybės kūrimo žmones, turinčius kitokį požiūrį, pradėjote visuomenės skaldymą ir žmonių supriešinimą, pranokusį net paskutinių okupacijos metų žmonių priešiškumą ir susvetimėjimą.
Jūs tapote pagiežingas, nepakantus, Jūsų kalboje atsirado daug ironijos, o kai kurių žodžių semantika net „praturtėjo“ naujais atspalviais. „Šunauja“, „bombelė“ ar „valdžiukė“ dar ilgai išliks mūsų kalboje su ta nauja semantika…
Veikiai Jūs ėmėte ignoruoti ir tuos žmones, kurie vieniši grūmėsi su okupantais pastaraisiais dešimtmečiais, nešė laisvės kibirkštį, kai jau nemaža jos dalis buvo apimta depresijos ir jokių istorinių permainų nebelaukė. Jūs greitai išpuikote, apsiskelbėte Rezistentu Nr. 1, nors niekada jokioje rezistencinėje kovoje.
Liudas Dambrauskas:
„Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai
yra pakenkęs, vargu ar kam nors
pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu.“ Vytautas Landsbergis veikloje nesireiškėte, nė valandos nedusote partizanų žeminėje, netroškote žmonių prigrūstoje kalėjimo kameroje, nedardėjote „stolypinu“ nei į tundrą, nei į taigą.
Jums tarybų valdžios metais ir plaukas nuo galvos nenukrito, kai kitiems konclageriuose kuokštais krisdavo plaukai ar per naktį pražildavo. O juk daugelis jų buvo Jūsų bendraamžiai, jauni ir gabūs, galėjo prisitaikyti ir gyventi.
Jūs ramiai skambindavote fortepijonu ar vakarais valandų valandas žaisdavome šachmatais šalia tų baisių rūmų, kur žmonės springo savo krauju, kur buvo laužomi jų kaulai, kur tiek užgeso šviesių Lietuvos protų ir taurių širdžių.
Jūsų, pulkininko Kazio Škirpos vadovaujamos 1941 m. sukilimo vyriausybės ministro sūnaus, niekas niekada netardė, nebarė ir nekaltino, nešalino nei iš aukštosios mokyklos, nei iš darbo, o leido Jums ramiai kopti aukštyn karjeros laiptais. Jūs nesirinkote nei kovos, nei dvasinės konfrontacijos kelio, o labiau mėgote laviravimą, prisitaikymą. Stiprindamas savo pozicijas, stojote į „šlovingąją“ LLKJS, tapote ir marksistinės estetikos dėstytoju, kai tikras muzikas nebūtų ėmęsis studentų intelekto skurdinimo pasenusiais socializmo postulatais.
Jūs ne kartą važiavote į JAV ir Australiją „incognito“, kaip tas Jūsų keliones apibūdino viena lietuvių išeivė, o mums tada ne visada pavykdavo „incognito“ nuvykti ir iki Maišiagalos. Tolimojoje Australijoje Jūs, ko gero, įtikinėjote savo tėtę grįžti tėvynėn, matyt, turėdamas kažkieno tvirtas garantijas.
Tėtei sugrįžus, tarybų valdžia nepašykštėjo grąžinti Jums Kačerginėje vasarnamį. Tai buvo beprecedentis faktas, nes tokia pat malone atgauti nacionalizuotą turtą okupuotoje Lietuvoje dar pasinaudojo berods tik fašistų nužudyto skulptoriaus Vinco Grybo našlė. Beje, tas klausimas, matyt, buvo tokios didelės svarbos, kad jį sprendė ne LTSR Ministrų Taryba, o pati aukščiausia to meto institucija – LKP CK biuras. Be to, tėtei buvo suteiktas LTSR nusipelniusio architekto vardas, Jums – LTSR nusipelniusio meno veikėjo, o Jūsų žmonai – LTSR nusipelniusios artistės. Kai kas iš tų žymenų buvo suteikta ne Lietuvos valdžios iniciatyva.
Tad didelių skriaudų bolševikinės okupacijos metais Jūs nepatyrėte, o gal tiksliau – naudojotės tam tikromis valdžios privilegijomis, nors pagal tėvelio socialinę kilmę bei politinę veiklą ir „padėtį“ visuomenėje Jūs privalėjote tam tikrą savo gyvenimo dalį praleisti kur nors taigoje medkirčiu ar sunkiai plušėti rūdynuose.
Šiandien, nepaisydamas nei visuomenės daugumos nuomonės, nei Lietuvos Konstitucijos, Jūs siekiate tapti pirmuoju valstybės piliečiu, maksimaliai išplėsti savo politinę ir administracinę galią, bet kuriomis priemonėmis pasidaryti šalies vadovu, nors tas Jūsų viešpatavimas tautai greičiausiai būtų pražūtingas.
Jus apėmęs nepasotinamas valdžios troškimas trukdo normalizuoti valstybės gyvenimą. Jis gerokai užgožia bet kokį rūpinimąsi opiausiomis žmonių problemomis. Apskritai Jūs niekada nemylėjote žmonių ir nesisielojote dėl jų likimo. Valstybingumo atkūrimas ir nepriklausomybės atgavimas turėjo pagerinti ir dvasinę, ir materialinę žmonių būklę. Deja, nei viena, nei kita ne tik nepagerėjo, bet tragiškai pablogėjo. Daugelis Lietuvos žmonių dėl nemokšiško valstybės reikalų tvarkymo, ūkio griovimo neteko duonos kąsnio, visiškai nuskurdo.
Dar liūdnesnė jų dvasinė būklė – jie nebeturi vilties sulaukti geresnių laikų, nes netiki Lietuvos valstybės pažanga. Net sunkiausiais okupacijos metais nebuvo tiek savižudybių, nebuvo tiek suvešėjęs smurtas, piktadarybės, nebuvo taip išplitęs girtavimas.
Dėl skaudžių mūsų ekonomikos nesėkmių ir žmonių skurdo nemaža kaltės dalis tenka ir Jums asmeniškai. O Jūs ir toliau klastinga šypsenėle žadate žmonėms netolimą šviesią ateitį, nors akivaizdu, kad nei Jūs, nei Jūsų parinkta Vyriausybė neturi realesnių Lietuvos problemų sprendimo būdų, o tik iliuzijomis ir tuščiais pažadais maitina pavargusią visuomenę. Įdomu, kad viskas žadama tik po Prezidento rinkimų.
Per trumpą atkurtos nepriklausomybės ir valstybės laikotarpį mes jau turėjome keletą Vyriausybių. Nė viena jų mūsų nedžiugino itin didele kompetencija ar puikiais darbo vaisiais. tačiau tokios nekompetentingos Vyriausybės, kaip pastaroji, mes dar nesame turėję.
Kaip buvo galima skirti Vyriausybės vadovu žmogų, teturintį tik griovimo patirtį, su kuriuo dirbti atsisakė dešimt ministrų ir kuris buvo atleistas iš Vyriausybės vadovo pareigų Aukščiausiosios Tarybos daugumos? Kodėl Jūs vadovaujatės tik savo asmenine ambicija ir ignoruojate realius, skaudžius faktus? Negi valstybei vadovauti (ir itin sunkiu laikotarpiu) pakanka tik begalinio noro valdyti ir nekritiško požiūrio į savo veiksmus?"
@kaip buvo
--- Jūs norite turėti ne tik gausią asmeninę apsaugą, bet ir energingai siekiate, kad Lietuva kuo greičiau patektų po NATO skėčiu. Šalies saugumo užtikrinimas – gyvybiškai svarbi problema. Tačiau Jūs pamirštate, kad tvirčiausi valstybės pamatai ir geriausias jos gynybos garantas – piliečių gerovė, jų santarvė, pažangi ir teisinga visuomenės politinė ir socialinė santvarka. Vargu ar Lietuvos žmonės panorės guldyti savo galvas už skurdą, nedarbą, vis didėjantį socialinį neteisingumą, nesantaiką, už sukompromituotą nepriklausomybę ir valstybingumą.
Jau trys penktadaliai Lietuvos žmonių, turinčių rinkėjų teises, nebenori dalyvauti rinkimuose, mažai tesidomi mūsų valstybės reikalais. Ypač apolitiškas jaunimas. O jūs vis didžiuojatės politinėmis „pergalėmis“, pamiršdamas, jog jas Jums lemia gausi pensininkų armija, besiramsčiuojantys lazdomis įvairūs „bočiai“, tulžingos megztosios beretės, apie kurių intelektą nedera ir kalbėti. Okupacijos metai atpratino tuos žmones savarankiškai mąstyti ir jausti, jiems ir dabar reikalingas mesijas, kuris atpalaiduotų juos nuo savarankiškų veiksmų, vestų kaip kaimenę į žadamą šviesią ateitį.
Argi tai naujosios Lietuvos ateitis? Ar naujojo gyvenimo atrama turi būti žmonės, stokojantys savarankiško mąstymo, kupini neapykantos viskam, kas jiems nesuvokiama, kas mąsto ir jaučia kitaip nei jie?
Liudas Dambrauskas: „Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu.“
O apskritai Jūs turbūt ir nenorite, kad Lietuvoje gausėtų savarankiškai mąstančių žmonių. Juk jų nusivylimas ir apatija kaip tik padeda Jums, remiantis tulžinga mažuma, ateiti į valdžią ir ją laikyti savo rankose. Ar ilgai?
Iš Seimo Jūs darote tautai brangiai kainuojantį politinį balaganą, kurio paskirtis – atiduoti į Jūsų rankas ir vykdomosios valdžios funkcijas, įtvirtinti Lietuvoje autoritarinį režimą. Mes manome, kad mūsų tėvynėje dar pakankamai žmonių, nepraradusių doros ir sąžinės, realiai suvokiančių opiausias dabarties problemas ir galinčių jas kompetentingai spręsti, tad ir visas valstybės valdymo bei ūkio pertvarkymo reformas įmanoma įgyvendinti nepažeidžiant nei demokratijos principų, nei žmogaus teisių.
Jūs ryžtingai plečiate ir stiprinate valdininkų klasę, kuri turi tapti pagrindine Jūsų režimo atrama. Ji sudaroma vien iš Konservatorių partijos narių bei jos aktyvių rėmėjų. Tie žmonės pasirengę Jus liaupsinti, net ir dievinti, bet už liaupsinimą teks mokėti aukštą kainą – tenkinti jų savanaudiškus norus, kurie dažnai būna nepasotinami. Todėl mes labai abejojame, ar iš tikrųjų Jūsų partijoje susibūrę tie žmonės, kurių šiandien labiausiai reikia Lietuvai ir kuriems tikrai rūpi jos žmonių gerovė bei valstybės pažanga.''
Jau trys penktadaliai Lietuvos žmonių, turinčių rinkėjų teises, nebenori dalyvauti rinkimuose, mažai tesidomi mūsų valstybės reikalais. Ypač apolitiškas jaunimas. O jūs vis didžiuojatės politinėmis „pergalėmis“, pamiršdamas, jog jas Jums lemia gausi pensininkų armija, besiramsčiuojantys lazdomis įvairūs „bočiai“, tulžingos megztosios beretės, apie kurių intelektą nedera ir kalbėti. Okupacijos metai atpratino tuos žmones savarankiškai mąstyti ir jausti, jiems ir dabar reikalingas mesijas, kuris atpalaiduotų juos nuo savarankiškų veiksmų, vestų kaip kaimenę į žadamą šviesią ateitį.
Argi tai naujosios Lietuvos ateitis? Ar naujojo gyvenimo atrama turi būti žmonės, stokojantys savarankiško mąstymo, kupini neapykantos viskam, kas jiems nesuvokiama, kas mąsto ir jaučia kitaip nei jie?
Liudas Dambrauskas: „Žinoma, kiek jis konkrečiai Lietuvai yra pakenkęs, vargu ar kam nors pavyks nustatyti. Tačiau šiandienė jo „patriotinė“ veikla, persunkta vaidybinės „neapykantos“ KGB organams ir rusams, man asmeniškai atrodo maskuojanti. Keistai skamba Landsbergio „tėviški“ įspėjimai apie besiveržiančią Rusijos įtaką į mūsų valstybę ir keliančią grėsmę mūsų nepriklausomybei. Ypač Landsbergis negailestingas tiems politikams, kurie išdrįsta kritikuoti jo Konservatorių partiją ir nenori pripažinti jo paties tautos patriarchu.“
O apskritai Jūs turbūt ir nenorite, kad Lietuvoje gausėtų savarankiškai mąstančių žmonių. Juk jų nusivylimas ir apatija kaip tik padeda Jums, remiantis tulžinga mažuma, ateiti į valdžią ir ją laikyti savo rankose. Ar ilgai?
Iš Seimo Jūs darote tautai brangiai kainuojantį politinį balaganą, kurio paskirtis – atiduoti į Jūsų rankas ir vykdomosios valdžios funkcijas, įtvirtinti Lietuvoje autoritarinį režimą. Mes manome, kad mūsų tėvynėje dar pakankamai žmonių, nepraradusių doros ir sąžinės, realiai suvokiančių opiausias dabarties problemas ir galinčių jas kompetentingai spręsti, tad ir visas valstybės valdymo bei ūkio pertvarkymo reformas įmanoma įgyvendinti nepažeidžiant nei demokratijos principų, nei žmogaus teisių.
Jūs ryžtingai plečiate ir stiprinate valdininkų klasę, kuri turi tapti pagrindine Jūsų režimo atrama. Ji sudaroma vien iš Konservatorių partijos narių bei jos aktyvių rėmėjų. Tie žmonės pasirengę Jus liaupsinti, net ir dievinti, bet už liaupsinimą teks mokėti aukštą kainą – tenkinti jų savanaudiškus norus, kurie dažnai būna nepasotinami. Todėl mes labai abejojame, ar iš tikrųjų Jūsų partijoje susibūrę tie žmonės, kurių šiandien labiausiai reikia Lietuvai ir kuriems tikrai rūpi jos žmonių gerovė bei valstybės pažanga.''
Juozas E
„Kaip gera žinoti iš anksto, kur pateka saulė, kur leidžias“, – pasakoja mano televizoriuj sėdintis vyras. „Iš kur jie viską žino?“ – galvoju.
Gyvenam prie didžiojo kelio, kuris veda iš Damasko į Stokholmą, todėl pas mus daug kas užeina. Sykį buvo užėjęs toks Donskis. Tas žino visut viską.
Apie Lietuvą jis yra pasakęs:
– Vėvėvė taškas ėltė.
– Ve ve, – suvepėjau.
Daugelis mūsiškių tiek tesupranta.
– Nei mes karų mokam sukelt... – skundėsi lietuviai. – O kai bėgam iš Lietuvos, tai irgi niekas dėmesio nekreipia. Šitaip ir nevisavertiškumo kompleksą galima įsivaryt.
Aišku, lietuviai savanoriai stengėsi: vieni smurtavo artimoj aplinkoj, kiti surengdavo išpuolius net Švedijoj.
Bet pasaulis nekreipė dėmesio. Tais laikais įdomiausios žmonių rūšys buvo arabai ir rusai. Visi tik į juos žiūrėjo.
Pasaulyje nuolat kildavo karai, nors visi žmonės sakė nenorintys kariaut. Todėl imta manyti, kad karai yra gamtos reiškinys, panašiai kaip vėjai. Tik vėjų kryptį galima nuspėti, o jų energiją net išmokta panaudoti. O va kaip panaudoti karų energiją?
Viskas tada pasikeistų. Specialistų įrodyta, kad net vidutinis tankų mūšis Sirijoj išskiria tiek energijos, kad jos pakaktų pakelti pensijas Lietuvoj.
– Tose vietose, kur nėra žmonių, nėra ir karų, – skelbė Ozys – Todėl žmonės turėtų išbėgti iš savo šalių dar prieš karui ten kylant.
„Kaip gera žinoti iš anksto, kur pateka saulė, kur leidžias“, – pasakoja mano televizoriuj sėdintis vyras. „Iš kur jie viską žino?“ – galvoju.
Gyvenam prie didžiojo kelio, kuris veda iš Damasko į Stokholmą, todėl pas mus daug kas užeina. Sykį buvo užėjęs toks Donskis. Tas žino visut viską.
Apie Lietuvą jis yra pasakęs:
– Vėvėvė taškas ėltė.
– Ve ve, – suvepėjau.
Daugelis mūsiškių tiek tesupranta.
– Nei mes karų mokam sukelt... – skundėsi lietuviai. – O kai bėgam iš Lietuvos, tai irgi niekas dėmesio nekreipia. Šitaip ir nevisavertiškumo kompleksą galima įsivaryt.
Aišku, lietuviai savanoriai stengėsi: vieni smurtavo artimoj aplinkoj, kiti surengdavo išpuolius net Švedijoj.
Bet pasaulis nekreipė dėmesio. Tais laikais įdomiausios žmonių rūšys buvo arabai ir rusai. Visi tik į juos žiūrėjo.
Pasaulyje nuolat kildavo karai, nors visi žmonės sakė nenorintys kariaut. Todėl imta manyti, kad karai yra gamtos reiškinys, panašiai kaip vėjai. Tik vėjų kryptį galima nuspėti, o jų energiją net išmokta panaudoti. O va kaip panaudoti karų energiją?
Viskas tada pasikeistų. Specialistų įrodyta, kad net vidutinis tankų mūšis Sirijoj išskiria tiek energijos, kad jos pakaktų pakelti pensijas Lietuvoj.
– Tose vietose, kur nėra žmonių, nėra ir karų, – skelbė Ozys – Todėl žmonės turėtų išbėgti iš savo šalių dar prieš karui ten kylant.
PIRMUTINĖ TIRONO UŽDUOTIS - NUOLATOS ĮVELTI ŠALĮ Į KARUS - KAD TAUTAI BŪTŲ REIKALINGAS VADAS!
JEIGU TIRONAS ĮTARS ŽMONES LAISVAMANYSTĖJE, ARBA MINTYSE, KAD JO VALDYMAS NĖRA BŪTINAS - JIS SUNAIKINS TOKIUS ŽMONES, APKALTINDAMAS TUO, KAD ŠIE PARSIDAVĖ PRIEŠUI!
.
~PLATONAS~
JEIGU TIRONAS ĮTARS ŽMONES LAISVAMANYSTĖJE, ARBA MINTYSE, KAD JO VALDYMAS NĖRA BŪTINAS - JIS SUNAIKINS TOKIUS ŽMONES, APKALTINDAMAS TUO, KAD ŠIE PARSIDAVĖ PRIEŠUI!
.
~PLATONAS~
Straipsnis apie Lanzbergį traukia vatnykus, kaip šviežias šūūdas muses :)
as vistiek sulauksiu tos dienos susijusiu su vytatautu
O tai tas velnias dar gyvas?
Vytautas Landsbergis: Rusija yra tapusi Europos ir pasaulio vėžiu, kuris turi būti išoperuotas