Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Pasiulyciau eiti velniop
Mes mylime mūsų patriarchą, bet jis jau šiek tiek nusišneka. Ką tik skaičiau mokslinį straipsnį, kad senatvė ir senėjimas apgaubti daugybe stereotipų. Senas – tai negražus, erzinantis aplinkinius, piktas, be to, menko proto, atsiribojęs nuo visuomenės, niekuo nesidomintis ir, žinoma – nelaimingas. Tam tikra prasme senti pradedame vos gimę. Kada žmonės pasijaučia senais?
Labai skirtingai. Senu galima pasijusti ir labai staiga, pvz. ištikus krizei, netekus artimo žmogaus, susidūrus su tuo, kas neišvengiama ir nepakeičiama. Kartais senėjimo baimė yra tokia aštri ir įkalinanti, kad jau 25 m. žmogus bijo savo trisdešimtmečio arba labai džiaugiasi, kad atrodo jauniau. Susikoncentravimas į amžiną jaunystę įtvirtina senatvės baimę.
Kas lemia, sunkiau ar lengviau susitaikoma su senatve?
Lengviau senatvę priima tie, kurie pažįsta save bei gyvena harmonijoje su savimi ir gamta. Kur kas sunkiau su ja susigyvena vertinantys tik rezultatą, veiklą ir galią. Taip pat senatvės labiau bijo tie žmonės, kurie jaučiasi nusivylę gyvenimu taip pat tie, kurie orientavosi į kitų lūkesčius, o savo svajones atidėliojo ateičiai. Nelengva priimti senėjimą ir tiems, kurie vengė imtis atsakomybės už savo gyvenimą, bet nuolat laukė, kad kiti jais pasirūpint ar skundėsi, jog jie to nedaro…Kiekvienas žmogus su senatve formuoja savitą santykį. Tačiau skirtingoms lytims iškyla nevienodi sunkumai. Moterys yra labiau veikiamos grožio ir jaunystės kulto bei unifikuotų grožio standartų. Išvaizdos pokyčiai yra neišvengiami ir sunkiai suvaldomi, todėl dažniausiai išgyvenami labai skaudžiai. Vyrus išvaizdos pokyčiai traumuoja kur kas mažiau (retas domisi kremais nuo raukšlių), taigi šiuo atžvilgiu, jiems paprasčiau.
Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje moterys, lyginant su vyrais, tam tikra prasme yra arčiau gamtos. Kaip ir visa, kas yra gamtoje, jos auga, bręsta, žydi, nokina vaisių, paskui nyksta… Tos, kurios nepasiduoda masiniam jaunystės kultui, natūraliai priima laipsniškus savo kūno pokyčius. Moters kūnas gana anksti ir akivaizdžiai kinta bręstant, nešiojant kūdikį, pagimdžius, žindant ir t.t..
Šių pokyčių priėmimas padeda natūraliau priimti ir senatvinius pakitimus. Vyrus ne taip akivaizdžiai veikia natūralus gyvenimo ciklas. Jie gali ilgiau gyventi amžinos jaunystės, įtakos ir galios iliuzijoje. Tačiau, kai neišvengiamai tenka pažvelgti senatvei į akis, jie gali išgyventi itin aštrią krizę. Be to, vyrai kur kas sunkiau susitaiko su statuso, galimybės veikti ir daryti įtaką praradimu. Todėl juos dažniausiai stipriau paveikia išėjimas į pensiją.
Ar bet kokia kaina siekiantys atrodyti jauniau turi psichologinių problemų?
Didelė tikimybė, kad savo išvaizdą pernelyg jauninantys asmenys anksčiau ar vėliau susidurs su didele vidine tuštuma. Tiek daug investuota į išorinius dalykus, o kas lieka viduje – suskilusi gelda?.. Dėl išorės mažiau baiminasi tie, kuriems svarbiau kas jie yra, ką sugeba, kokiomis vertybėmis vadovaujasi, o ne kaip atrodo.
Kas gali padėti susitaikyti su blėstančiu fiziniu patrauklumu?
Atsigręžimas į save ir į tai, kas iš tiesų esu. Savęs ieškojimas, supratimas ir pažinimas. Pripažinimas, kad esu ne vien tik kūnas, o daug daugiau! Atsakymas į klausimus, ką šiame gyvenime veikiu, koks mano tikslas, kas sudaro mano esmę ir kas manyje gali nesenti? Kas gali išlikti net po mirties? Kas ją įveikia?..
Kodėl senstantys žmonės dažnai atsiriboja nuo aplinkos? Ar sumažėja jų socialiniai poreikiai?
Nesakyčiau, kad jie atsiriboja nuo aplinkos. Veikiau pati aplinka, mūsų visuomenė, yra nepalanki seniems žmonėms. Gajūs stereotipai, koks yra senolis. Jei jau esi senas, tai būtinai turi būti arba labai išmintingas, arba piktas ir bambeklis. Tarsi jaunų bambeklių nebūtų! Nedaugelis jaunesnių supranta natūralius senatvės pokyčius, sugeba juos priimti ir prisitaikyti, pvz.: normalu, kad senstant prastėja klausa. Tai ar sunku kalbėti šiek tiek garsiau? Senas žmogus vengs būti ten, kur ne viską girdės, todėl ne viską galės suprasti. Jis gali imti pykti. O kaip nepykti, jei atrodo, kad aplink visi kuždasi arba kažko nepasako iki galo? Paskui sako – jam senatvinė paranoja… Seni žmonės neina ten, kur nesijaučia laukiami ir nesutinka bendraamžių.
Labai skirtingai. Senu galima pasijusti ir labai staiga, pvz. ištikus krizei, netekus artimo žmogaus, susidūrus su tuo, kas neišvengiama ir nepakeičiama. Kartais senėjimo baimė yra tokia aštri ir įkalinanti, kad jau 25 m. žmogus bijo savo trisdešimtmečio arba labai džiaugiasi, kad atrodo jauniau. Susikoncentravimas į amžiną jaunystę įtvirtina senatvės baimę.
Kas lemia, sunkiau ar lengviau susitaikoma su senatve?
Lengviau senatvę priima tie, kurie pažįsta save bei gyvena harmonijoje su savimi ir gamta. Kur kas sunkiau su ja susigyvena vertinantys tik rezultatą, veiklą ir galią. Taip pat senatvės labiau bijo tie žmonės, kurie jaučiasi nusivylę gyvenimu taip pat tie, kurie orientavosi į kitų lūkesčius, o savo svajones atidėliojo ateičiai. Nelengva priimti senėjimą ir tiems, kurie vengė imtis atsakomybės už savo gyvenimą, bet nuolat laukė, kad kiti jais pasirūpint ar skundėsi, jog jie to nedaro…Kiekvienas žmogus su senatve formuoja savitą santykį. Tačiau skirtingoms lytims iškyla nevienodi sunkumai. Moterys yra labiau veikiamos grožio ir jaunystės kulto bei unifikuotų grožio standartų. Išvaizdos pokyčiai yra neišvengiami ir sunkiai suvaldomi, todėl dažniausiai išgyvenami labai skaudžiai. Vyrus išvaizdos pokyčiai traumuoja kur kas mažiau (retas domisi kremais nuo raukšlių), taigi šiuo atžvilgiu, jiems paprasčiau.
Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje moterys, lyginant su vyrais, tam tikra prasme yra arčiau gamtos. Kaip ir visa, kas yra gamtoje, jos auga, bręsta, žydi, nokina vaisių, paskui nyksta… Tos, kurios nepasiduoda masiniam jaunystės kultui, natūraliai priima laipsniškus savo kūno pokyčius. Moters kūnas gana anksti ir akivaizdžiai kinta bręstant, nešiojant kūdikį, pagimdžius, žindant ir t.t..
Šių pokyčių priėmimas padeda natūraliau priimti ir senatvinius pakitimus. Vyrus ne taip akivaizdžiai veikia natūralus gyvenimo ciklas. Jie gali ilgiau gyventi amžinos jaunystės, įtakos ir galios iliuzijoje. Tačiau, kai neišvengiamai tenka pažvelgti senatvei į akis, jie gali išgyventi itin aštrią krizę. Be to, vyrai kur kas sunkiau susitaiko su statuso, galimybės veikti ir daryti įtaką praradimu. Todėl juos dažniausiai stipriau paveikia išėjimas į pensiją.
Ar bet kokia kaina siekiantys atrodyti jauniau turi psichologinių problemų?
Didelė tikimybė, kad savo išvaizdą pernelyg jauninantys asmenys anksčiau ar vėliau susidurs su didele vidine tuštuma. Tiek daug investuota į išorinius dalykus, o kas lieka viduje – suskilusi gelda?.. Dėl išorės mažiau baiminasi tie, kuriems svarbiau kas jie yra, ką sugeba, kokiomis vertybėmis vadovaujasi, o ne kaip atrodo.
Kas gali padėti susitaikyti su blėstančiu fiziniu patrauklumu?
Atsigręžimas į save ir į tai, kas iš tiesų esu. Savęs ieškojimas, supratimas ir pažinimas. Pripažinimas, kad esu ne vien tik kūnas, o daug daugiau! Atsakymas į klausimus, ką šiame gyvenime veikiu, koks mano tikslas, kas sudaro mano esmę ir kas manyje gali nesenti? Kas gali išlikti net po mirties? Kas ją įveikia?..
Kodėl senstantys žmonės dažnai atsiriboja nuo aplinkos? Ar sumažėja jų socialiniai poreikiai?
Nesakyčiau, kad jie atsiriboja nuo aplinkos. Veikiau pati aplinka, mūsų visuomenė, yra nepalanki seniems žmonėms. Gajūs stereotipai, koks yra senolis. Jei jau esi senas, tai būtinai turi būti arba labai išmintingas, arba piktas ir bambeklis. Tarsi jaunų bambeklių nebūtų! Nedaugelis jaunesnių supranta natūralius senatvės pokyčius, sugeba juos priimti ir prisitaikyti, pvz.: normalu, kad senstant prastėja klausa. Tai ar sunku kalbėti šiek tiek garsiau? Senas žmogus vengs būti ten, kur ne viską girdės, todėl ne viską galės suprasti. Jis gali imti pykti. O kaip nepykti, jei atrodo, kad aplink visi kuždasi arba kažko nepasako iki galo? Paskui sako – jam senatvinė paranoja… Seni žmonės neina ten, kur nesijaučia laukiami ir nesutinka bendraamžių.
Geras patarimas - gyventi sunkiau. Tik ko anūkui nepatarė pirkti bakūžę be patogumų lt kaime, o 800 tūks., surinktus už švietimo paslaugas iš lietuvos gyventojų, ne graikams išvesti, o lietuvos gynybai skirti.
Tai LANDSBERGIAI gyvens ,,sunkiau,, ar ir toliau parazituos boudžeto sąskaitą
Naivu. Jūsų šeimininkai pralaimėjo Rusijoje, Kinijoje, JAV ir kitur. Liko tik Europa. Kol kas. Šalis nebebus jūsų po keleto metų, o jūsų taip pat gali visikškai nebelikti.
Kazino ne po 40 milijonu pralošti o po 39 milijonus
Tai savo dvarus pardavęs, pinigus gynybai paaukojęs, čia iš nuomojamo butuko balkonelio chrusciovkeje pasakė????
Tai prašom ponas parodyk pavyzdį ir mes visi padarysim kaip sakai.
ir negyvens sunkai. Apsirūpino staigiai, priglausdamas Norvegijos Lietuvai skirtais pinigais, o kas nenorėtų padidinti savo asmeninių fondų ir t.t. Sąžinė neegzistuoja.
Tai, kad lietuva jau senokai chocholų kraštas, Gitančikas pardavė
Vytautas Landsbergis: kad mūsų šalis išliktų, turime būti pasirengę gyventi daug sunkiau