Vytautas Landsbergis įspėja: „Esame naujo didelio išbandymo slenkstyje“

Vytautas V. Landsbergis
·
Stebėti
Sausis 15 d.
·
POKALBIAI su SŪNUM
APIE ČERČILĮ
V.V.L.: Tu ir istorikas, ir politikas. Noriu paklaust apie autoritetus. Vis tiek gi savo gyvenimuose remiamės autoritetais, žmonėmis, kuriais norėtųsi sekti. Man, tarkim, J. Basanavičius yra tokia asmenybė. Ne tik valstybės kūrėjas, patriarchas, bet visa tai pradėjęs nuo esmės, nuo tautos dvasios telkimo, kaupimo – t.y. nuo tautosakos rinkimo ir užrašinėjimo, analizavimo. Ne tik Lietuvos kūno, bet ir dvasios patriarchas, taigi net žynys savotiškas.
Kas tau yra autoritetai Lietuvos istorijoj – žmonės, kuriuos prisimeni ir pagalvoji: va, jie tuo metu teisingai sužaidė savo partiją?
G.L.: Na, visų pirma senelis man yra gana akivaizdus pavyzdys. Asmuo, gebėjęs padaryti teisingus ėjimus esant be galo didelei įtampai. Jis tarsi kvintesencija politiko, veikiančio karo metu (ar ypatingai įtemptos geopolitinės situacijos metu). Kai ten bebūtų, jis šiek tiek lygintinas su Čerčiliu, čerčiliškas politikas.

„Istorinės klaidos“ neišsižada ir šiandien Nors A. Juozaitis 1990 m. buvo visuomenėje plačiai žinomas, rinkimuose į istorinę Aukščiausiąją Tarybą, kovo 11 d. paskelbusią nepriklausomybės atkūrimą, nedalyvavo. Negana to, iš karto po Kovo 11-osios jis parašė iki šiol prieštaringai vertinamą straipsnį „Istorinė klaida“, kuriame įrodinėjo, kad buvo suklysta išrinkus Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergį, o ne Algirdą Brazauską. „Man nepriklausomybė ir laisvė reikalingos tam, kad galėčiau rašyti. Bet dar turėjau tikslą sukurti opoziciją gimstančiai V. Landsbergio diktatūrai. Tam atidaviau 13 savo gyvenimo metų. Ir dabar savo straipsnio „Istorinė klaida“ neišsižadu. Aš mačiau, kaip V. Landsbergis taikosi į prezidento Antano Smetonos vaidmenį. Juk jis pareikalavo, kad, skiriant jį Sąjūdžio vadovu, visi už jį balsuotų vienbalsiai, nors Sąjūdžio įstatai dar net nebuvo patvirtinti. Tad ką reiškė toks jo elgesys?“ – svarsto A. Juozaitis.

„Kai V. Čepaitis pasiūlė pragaištingas Liustracijos įstatymo pataisas, pagal kurias nereikėtų liustruoti tų asmenų, kurie prisipažino bendradarbiavę su KGB ir nusipelnę Sąjūdžiui, iš esmės buvo įvykdyta diversija ir sužlugdyta liustracija. Tačiau nežinia, ar jis taip pasielgė iš įsitikinimų, nes ir pats norėjo daryti karjerą, ar jam kažkas „patarė“, – ir po 30 metų kelia retorinį klausimą V. Radžvilas. Kai kurie susirinkimuose nesirodydavo 1988 m. vasarą Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai posėdžiauti rinkdavosi tuometinių Pionierių rūmų griuvėsiuose (dabartinių Valdovų rūmų teritorija), nes reikėdavo laikytis konspiracijos.
Pasirodyti vengdavo ne tik poetas Alfonsas Maldonis, bet ir vėliau Sąjūdžio vadovu tapęs Vytautas Landsbergis: „Pastarasis aktyviau ėmė reikštis tik po perestroikos ideologo ir SSRS genseko Michailo Gorbačiovo dešiniąja ranka laikyto Aleksandro Jakovlevo vizito Vilniuje 1988 m. birželio viduryje, kai Lietuvos komunistai svarstė, ką daryti su Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Visa vadovybė, įskaitant A. Brazauską, buvo už tai, kad mus reikėtų represuoti, bet Lionginas Šepetys visus atšaldė. Jis paprotino nesiimti jokių represijų, nes Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje – Lietuvos inteligentijos žiedas. O svarbiausia – kaip į represijas reaguotų Maskva? Maskvos atsaku ir tapo A. Jakovlevo apsilankymas Vilniuje.“

Konservatoriai be landsbergiu, konservatoriai be ateities.

nebuvo Burokevičiaus auklėtinės Grybauskaitės? Abu vienodi-sovietiniai.Ir kada baigsis tyčiotis iš garbingo Signatarų namų balkono? Be sąžinės jausmo sovietikai savinasi ne jiems priklausantį, bet pavertę sava tribūna, iš kurios gali išvadinti "kiaulėmis". Gėda.

Baisu, tačiau šitaip galima apkaltinti... visą Lietuvą, nes ji visa neemigravo, neišėjo į mišką, visa neatsidūrė tremtyje. Lenkiuosi skausmui, didvyriškumui, mirčiai, praradimui. Bet aš lenkiuosi ir tiems, kurie liko, t.y. Lietuvai: lenkiuosi mokytojui, mokiusiam mus, o paskui - mūsų vaikus, gydytojui, gydžiusiam mūsų tėvus, kolūkiečiui, auginusiam mums duoną, simfoniniam orkestrui, atlikusiam mums Bethoveno XI-ąją, teatrui, pakvietusiam mus į premjerą... Lietuva, ačiū Dievui, netapo išdeginta žeme, čia dygo ir augo gyvenimas. Sakom, netikras gyvenimas. Taip, reikėjo ir apsimesti, ir meluoti, ir prisitaikyti.
-O ar mes žinom, kas yra tikras gyvenimas? Ar maža apsimetimo, melo ir prisitaikymo šiandien, Nepriklausomoj Lietuvoj? Nebuvo, nėra ir nebus sterilaus gyvenimo. Sterili tiktai mirtis. (...)

Dauguma kurie rašo čia komentarus prieš profesorių V. Landsbergį yra bemoksliai nėra žymiai ką nors pasiekę ar davė ką nors savo valtybei. Dauguma totalus rizikos išsiilgę Banderlogo būsenoje esantys individai kuriems stinga elementaraus supratimo apie esmę kurią profesorius iškomunikuoja. Dauguma keikiančių profesorių neverti net to ožio šūdo nors profesorių vadina ožiu. Bent per 1 milimetrą pasiekite tai ką darė profesorius , kad jūs avinai turėtumėte geresnį gyvenimą o ne dirbtumėte okupantui rusui ir būrį uždaryto geležinės uždanga.

Prieš tris su puse dešimtmečio buvome vieningi ir naivūs, alkani ir kupini entuziazmo, o svarbiausia – laisvi. Visomis prasmėmis. Dabar dauguma iš mūsų yra sotūs ir arogantiški, pataikūnai ir konjunktūriniai prisitaikėliai, savanaudžiai karjeristai sau ir kitiems neriantys naujos tironijos kilpą. Gerus ir laiko patikrintus dalykus bei vertybes lengva sugriauti, bet labai sunku ką nors sukurti. Nebėra jokio „mes“, kai visuomenė, nepaisant skirtingų nuomonių, įsitikinimų ar lūkesčių sugeba susivienyti bendram kilniam tikslui.

Mes nebemokame priimti ir nebandome suprasti kitos nuomonės. Užuot konstruktyviai diskutavę idėjų lygmeniu, kritikavę arba pripažindami, kad kažko nesuprantame, nesame įsigilinę, iškart ieškome priešų ir jų nesunkiai randame. Taip yra dėl to, kad iš viešosios erdvės buvo išmesti intelektualai ir tikrasis elitas. Viešojoje erdvėje nebeliko proto, išminties ir tikrų valstybininkų – žmonių, kuriems realiai rūpi ši valstybė.

Labai tiksliai pasakyta, aukso žodžiai, dėkojame mūsų šalies Profesoriui už įspėjimą. Prisiminkime, kad Profesoriaus Vytauto Landsbergio įvykdyta sovietinės imperijos dekonstrukcija ir agrarinės sanklodos transformacija buvo esminis ontologinis lūžis, sugrąžinęs mūsų tautai suverenią istorinę atmintį bei užtikrinęs valstybingumo tęstinumą Vakarų saugumo architektūroje.

Mūsų valstybė – tai ir išsigimęs teisingumas. Kur bedi pirštu, iš ten pasipila grigeo. Prisimenate tą skandalą? Mes nebeturime politikų, kurie garsiai ir aiškiai savęs bei visuomenės paklaustų esminių klausimų. Tiesiog nebėra žmonių, mokančių kalbėti kitiems žmonėms. Per tris dešimtmečius nesugebėjome susikurti jokios politinės tradicijos, nerašytų taisyklių rinkinio be kurio normaliai funkcionuoti negali jokia demokratija.
- Mes sugrįžome į laukinius laikus, kai nebėra jokio padoraus politinio ir visuomeninio elgesio modelio, jokių ribų bei moralės stabdžių. Ir lrs atsirado barškuolių ir pedozoo gyvių..
Tokioje aplinkoje neveikia ir sistemingai naikinamas vienas iš esminių demokratijos principų – savireguliacija.