Vasario 16-osios proga profesorius Vytautas Landsbergis rėžė kalbą: „Ateina žlobai, kuriems karas geriau“

Profesorius Landsbergis filosofiškai apibendrino 100 metų laikotarpio įvykius ir iš dalies Lietuvos likimą. Jis iškėlė sąmokslo ir jėgos klausimą santykiuose tarp žmonių ir šalių. Kiekvienas žmogus turi protą ir elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama įvairiose situacijose, su kuriomis jis susiduria arba kurias išprovokuoja. Tai taikoma tiek individams, tiek skirtingoms šalims. Šiuo atžvilgiu įdomus Lietuvos likimas, patyręs ir gero (didybės), ir blogo (okupacijos). Patirtis rodo, kad subalansuota politika duoda vaisių, o priešiškumo politika atneša kartėlį tautai ir šaliai. Ir visa tai remiasi gebėjimu apsiginti nuo priešo. Lietuvoje šiuo atžvilgiu visada buvo nuosekli tvarka. Jei priešas turi priešiškų ketinimų, tai kiekvienas žmogus be išimties pakilo ginti savo tautos ir savo šalies. Iš principo ši tvarka turėtų tęstis ir šiandien, kai priešas iš Rytų įsiveržė į Ukrainą ir žudo civilius gyventojus, o lietuvių gyvybės labai priklauso nuo Ukrainos žmonių drąsos. Ukrainai reikia demokratinio pasaulio, į kurį ji siekia, pagalbos. Tokia yra šiuolaikinio pasaulio realybė.

nesokines tas putinas!

Vata susitrigerina. Reiškia passkyta kalba buvo labai teisinga.

Kodėl medžiotojai jo nenušauna ? Trofėjus neblogas, o ir reprodukcijai nebetinkamas.

Smirda dveseliena kgb klapciukas be be niekaip nedvesia tas pyderas

mėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėė

Nebuvau niekada konseratorius ,bet diedas teisus.

Ozys labai karu nori

Mokslinio komunizmo dėstytojas teoretikas Vytautas L. matyt žino saviškių kalbą, kaip "rėžia" (nuvalkiota žurnalistinė klišė). Pažiūrėjau "Russkij vorovskoj žargon". ką jie vadina "žlob" - "lico, nie prinadliežaščiejie priestupnomu soobščestvu"

Vėl pamatėm tuščias ir išsigandusias jų akis, plastmasines šypsenas. Prisiklausėm iš sakyklų skaitomų, kalbų rašytojų per naktis išvargtų, veidmainiškai iškilmingų tekstų.
O kaip jie didžiuojasi, kaip visur pasipūtę giriasi, kad labai myli Lietuvą! Ir vis klausinėja, dainuoja, skanduoja – o ar mylit ją jūs?
Tik nemato, kad mūsų valstybės beveik nebėra. Liko tiesiog dar vienas šansas, kuris mums buvo labai trumpam duotas.
Ar ir vėl pralaimėsim, pasiduosim gudrių sukčių apgaunami dar kartą? Esam tik trumpa kelionė tamson iš tamsos, nedidelis deglas, kuris apšviečia artimus.
Ar mūsų ugnis taip tyliai, paklusniai ir užges? Ar užsižiebs daugelis ir liepsnos susilies, kada eidami už mūsų pajusime nešančius šviesą ir išgirsime jaunus balsus?