Galvodami apie vaikų ateitį, tėvai dažnai turi priimti daug atsakingų sprendimų. Vienas tokių – kokią mokyklą turėtų lankyti tik gyvenimo keliu pradedanti eiti atžala. Suprantama, kad kartais sprendimą priimti būna paprasta, bet yra situacijų, kurios verčia kaip reikiant pasukti galvą.
Vienas tokių pavyzdžių – Alytaus Piliakalnio pagrindinė mokykla, kurioje mokosi vaikai ir iš tvarkingų, ir iš socialinių įgūdžių neturinčių šeimų. Vaikų iš probleminių šeimų šioje mokykloje yra apie 100. Dėl jų gausos dalis tėvų turi minčių ieškoti savo atžalai kitos mokymosi vietos.
Apie šią ir keletą kitų opių moksleivių integracijos problemų balsas.lt pasikalbėjo su Piliakalnio pagrindinės mokyklos direktore Laima Vince Kirkliauskiene.
– Kuo skiriasi vaikai iš tvarkingų ir socialinių įgūdžių neturinčių šeimų? – balsas.lt pasiteiravo L. V. Kirkliauskienės.
– Visi vaikai yra vaikai. Jiems visiems reikia meilės, bendravimo, nuoširdumo. Noriu pasakyti, kad apie 100 Alytaus vaikų globos namų auklėtinių lanko Piliakalnio pagrindinę mokyklą. Stengiamės juos integruoti, kad neišsiskirtų ir galėtų ramiai mokytis.
Apmaudu, kad šie vaikai prarado tokią vaikystę, kokią turėjo kilusieji iš tvarkingų šeimų. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų ateina patyrę labai dideles traumas. Jie būna palūžę iš vidaus, todėl pedagogams tenka įdėti daug pastangų, kad pavyktų patekti į šių vaikų širdis.
– Ar su vaikais iš probleminių šeimų dirbama taikant kitokius mokymo metodus?
– Prakalbinti vaiką, kai jis ateina iš namų, kuriuose vartojamas alkoholis, prievarta, patyčios, yra itin sunku. Maža to, kartais teisė į vaiką tėvams grąžinama itin greitai, todėl šis nesugeba susigaudyti, kur ir su kuo iš tikrųjų jam geriausia gyventi ir bręsti kaip asmenybei.
Tokiems vaikams reikia itin daug dėmesio. Vien tokio vaiko atėjimas į klasę yra didelis žingsnis. Todėl jį reikia tinkamai priimti, kad nepadarytume daugiau žalos. Vaikas turi tapti klasės dalimi, o vėliau įsilieti į visos mokyklos bendruomenės gyvenimą. Stengiamės niekada jų neišskirti, nors tokie vaikai reikalauja gerokai daugiau dėmesio.
– Kokios didžiausios problemos kyla jūsų mokykloje?
– Galime pasidžiaugti, kad ketverius metus dalyvaudami patyčių mokykloje mažinimo programoje pasiekėme gerų rezultatų, tačiau yra likęs kitas skaudulys.
Visi norėtų, kad išnyktų suaugusiųjų požiūris, jog globos namuose augantys vaikai yra blogas pavyzdys jų atžaloms. Rinkdamiesi mokyklą tokie tėvai akcentuoja, kad jų vaikai kartu su globotiniais nesimokys. Tokie tėvai tiesiai šviesiai pasako, kad jų vaikui ar vaikams ten ne vieta.
Būtent dėl tokio mąstymo kyla daug problemų. Juk suaugusieji turėtų galvoti, kokį pavyzdį rodo ir kokią atžalų nuomonę formuoja. Tik nuo suaugusiųjų priklauso vaikų ateitis. Visą laiką norisi, kad vaikai draugautų, nesvarbu, iš kokių šeimų jie būtų kilę.
Galiu paminėti dar vieną problemą. Vaikų globos namuose gyvenama iki 18 metų, o vėliau išeinama į platųjį pasaulį. Bet jaunas žmogus per tą laiką neišmoksta dalintis, gerbti kitus žmones. Pritrūksta labai daug dalykų, kurie ateina iš šeimos – paprastų, gyvenimiškų.
– Ar tikrai tarp globos namuose augančių vaikų sunku atrasti talentų?
– Gabių vaikų yra daug. Talentas nepriklauso nuo to, kur vaikas augo. Suprantama, kai suaugusieji blogai elgiasi, vartoja alkoholį tiek pradėdami vaikelį, tiek jam esant motinos pilve –pasekmių išvengti nepavyksta.
Toks vaikas praranda šiek tiek gabumų mokslams, jis negali pasiekti gerų rezultatų, bet visur kitur problemų jam nekyla. Tokie vaikai gali būti labai sportiški, mokėti gražiai dainuoti, puikiai piešti. Taip jiems pavyksta lengviau integruotis į normalų gyvenimą.
